Žiemos ciklas prasidėdavo nuo Rudens lygiadienio. Tuo metu žmonių gyvenimas nurimdavo, mat visi sunkiausi vasaros darbai jau nudirbti. Prasidėjus advento laikotarpiui, buvo dainuojamos adventinės dainos (dzūkų vadintomis giesmėmis).
Adventinės dainos pasižymi ypatingu archajiškumu, kuris nepasidavė vėlyvesnėms muzikos įtakoms. Tai griežtos struktūros, palyginti paprastos melodinės sandaros, dainos, turinčios ypatingus refrenus (leliumoj, aleliuma loda, rana mirana), kurių reikšmė šiandien mums nebėra žinoma.
Šios dainos dažniausiai būna gana ilgos, kai kurios siekia net 20 posmelių. Manoma, jog ilga adventinių dainų trukmė ir užkoduota sandara (stebuklinis siužetas + atsikartojantis refrenas) liudija stiprų šių dainų rituališkumą ir magiją.
Adventinių dainų tekstai stipriai išsiskiria iš likusio folkloro konteksto.
Dažniausiai gyvūno gyvenimas yra lyginamas su žmogaus. Kuosos klausiama, ar ji nebijos skristi pas vanagėlį, o tada mergelės klausiama, ar nebijos tekėti už bernelio.
Manoma, jog jų ištakos siekia ikikrikščioniškus laikus. Mat, tarp europiečių, bene vieninteliai lietuviai turi adventinių dainų, kurios siejasi su gamtos pasauliu, o ne su krikščioniškais veikėjais.
Čia galime rasti ir sąsają su Užgavėnėmis. Užgavėnėmis, kurios yra laikomos viena seniausių Europos švenčių. Iki šiol yra populiaru, Užgavėnėms, rengtis gyvūnais.
Graikų istorikas Herodotas dar IV a. iki Kr. rašė, jog sarmatai, neurai, getai ir gelonai (vėliau šios gentys pradėtos vadinti baltais) turi ypatingą galią per šventes pasiversti vilkais. Laukinio gyvūno simbolika vis pasikartoja žiemos ciklo kalendoriniame folklore, tai rodo, jog tuo metu jie yra itin svarbūs. Gyvūnai, o ypač paukščiai, yra laikomi tarpininkais tarp šio ir anapusinio pasaulio.
Pasiklausykite adventinės dainos Do žaliam sode obelelėlė.
Pasiklausykite kalėdinės dainos Vidury laukų grūšelė.
Vidury lauko grūšelė auga, kalėda
Toje grūšelėj žvakelė dega, kalėda.
O ir iškrito viena kibirkštėlė, kalėda.
Oi ir pasdarė dideli dzyvai, kalėda.
Dideli dzyvai, marelės mėlynos, kalėda.
Tose marelėse laivelis plaukia, kalėda.
Tame laively bernelis sėdi, kalėda.
Bernelis sėdi, strėlalas dirba, kalėda
Strėlalas dirba, gulbelas šauda, kalėda.
Elnias devyniaragis – simbolizuoja sugrįžtančią šviesą ir Naujųjų metų ciklo pradžią. Elnias atneša saulę, pabrėždamas cikliškumą ir laiko tėkmę.
Gyvūnai – meška, vilkas, antis, povas, bitė, kiškis, lapė, sakalas – dažnai lyginami su žmonių gyvenimu, piršlybomis ar apeigomis. Manoma, jog šios dainos siekia toteminius laikus.
Kalėda/Kalėdos – dažnai įvardijama kaip būtybė, atvežanti dovanų ir siejama su saulės atvaizdu.
Medžiai, kaip kriaušė, obelis, vaizduojami „visatos centre“, turintys pasaulio medžio bruožų, jungiantys dangaus ir žemės pasaulius.
Tiltų statymas – simbolizuoja perėjimą tarp pasaulių (gyvųjų ir mirusiųjų) ar metų laikų. Tiltas atlieka tarpininko funkciją tarp mitinių būtybių ir žmonių.
Vanduo, ugnis – dažni mitologiniai motyvai, atspindintys gyvybės ir pasaulio harmonijos kūrimo modelį.
Giesmėse dažnai vaizduojamas pats kalėdojimo (kaimynų lankymo) procesas, lydimas ritualinių veiksmų ir dovanų dalijimo.
Aukso, sidabro motyvai (kalviai nukala auksinius daiktus ant elnio ragų) rodo jų išskirtinę simbolinę reikšmę, susijusią su saulės atnešimu.
Melodikos bruožai:
Daugelis advento-kalėdinių giesmių dalijasi tomis pačiomis melodijomis, net jei skiriasi tekstai. Melodija veikia kaip, tam tikro laikotarpio, garsinis kodas, turėjęs simbolinę reikšmę.
Kai kurios melodijos gali skirtis intonacijomis arba dermės spalva (minorinis ar mažorinis atspalvis), tačiau išlaiko griežtą melodinę struktūrą, pabrėždamos ritualinį kontekstą.
Užgavėnių dainos pasižymi trankumu, greitumu, žaismingumu, nesuprantamais garsažodžiais čir vir bum, tumba basa, pirli pum ir panašiai.
Užgavėnių dainų užrašyta yra, bene, mažiausiai iš viso kalendorinio folkloro repertuaro. Taip yra todėl, kad šios dainos yra improvizacinės prigimties.
Per Užgavėnes įveikti žiemą, pažadinti sustingusią gamtą, nulemti būsimą derlių stengtasi įvairiomis priemonėmis:
Pamėklės (Morės) sunaikinimu, maginiais judesiais (būdavo važinėjamasi rogėmis po/aplink laukus, „jojama“ ant verpstės, važinėjama gelda ir pan.)
Stipriu garsu (stengtasi kuo garsiau, rėksmingiau giedoti, persirengėliai keldavo kuo didesnį triukšmą).
Gausiomis vaišėmis, juoku ir taip toliau.
Apeiginės pasivažinėjimo giesmės ir sutartinės
Tai seniausios apeiginės dainos, atliekamos važinėjantis arklio traukiamomis rogėmis. Jų pagrindinė funkcija buvo sukelti didelį garsą, skirtą paskatinti gamtos derlingumą. Šios dainos buvo ypač populiarios rytinėje Lietuvoje, tokiose vietovėse kaip Švenčionys ir Ignalina, o, kai kuriose vietose, jos vadintos „dolijomis“. Dažniausiai, jose apdainuojamas arklys, kaip mitinis gyvūnas, panašiai, kaip elnias kalėdinėse dainose.
Tai seniausios apeiginės dainos, atliekamos važinėjantis arklio traukiamomis rogėmis. Jų pagrindinė funkcija buvo sukelti didelį garsą, skirtą paskatinti gamtos derlingumą. Šios dainos buvo ypač populiarios rytinėje Lietuvoje, tokiose vietovėse kaip Švenčionys ir Ignalina, o, kai kuriose vietose, jos vadintos „dolijomis“. Dažniausiai, jose apdainuojamas arklys, kaip mitinis gyvūnas, panašiai, kaip elnias kalėdinėse dainose.
Persirengėlių dainos ir parodijos
Persirengėliai (žydai, čigonai, ožiai ir kiti personažai) dainuodavo lengvesnes ir linksmąsias dainas, skirtas prajuokinti ir linksminti aplinkinius. Šios dainos dažnai turėdavo humoristinius ar ironijos elementus. Taip pat, vykdavo parodijos, kuriose mėgdžiojamos bažnytinės giesmės ar laidotuvių raudos. Pavyzdžiui, populiari buvo „ubagų giesmė“ – „Ubags on tilto stuovieje“.
Persirengėliai (žydai, čigonai, ožiai ir kiti personažai) dainuodavo lengvesnes ir linksmąsias dainas, skirtas prajuokinti ir linksminti aplinkinius. Šios dainos dažnai turėdavo humoristinius ar ironijos elementus. Taip pat, vykdavo parodijos, kuriose mėgdžiojamos bažnytinės giesmės ar laidotuvių raudos. Pavyzdžiui, populiari buvo „ubagų giesmė“ – „Ubags on tilto stuovieje“.
Vėlyvesnės neapeiginės dainos
Kai kurioms Užgavėnių dainoms būdingas neapeiginis, „dainuškų“ pobūdis. Jos dažnai buvo atliekamos ne pagal tradicijas, o šventės eigoje, kaip paprastos linksmybės dalimi. Populiari daina, dainuojama ir šiandien, yra „Šalta žiema šalin eina“, kuri puikiai atspindi šventės tikslą – išvaryti žiemą.
Kai kurioms Užgavėnių dainoms būdingas neapeiginis, „dainuškų“ pobūdis. Jos dažnai buvo atliekamos ne pagal tradicijas, o šventės eigoje, kaip paprastos linksmybės dalimi. Populiari daina, dainuojama ir šiandien, yra „Šalta žiema šalin eina“, kuri puikiai atspindi šventės tikslą – išvaryti žiemą.
Kad mus varė per Žagarę visi vyrai susitarę
Kad nuvarė link Telšių neturėjom kaliošų
Kad nuvarė link Kretingas neturėjom nė pinigo
Nebvaikščiuosi po miestelį, neviliosi žydelkelių
Nebnešiosi tu barzdos, nei krūtinės atdaros
Nebešvęsi subatos, reiks tau ėsti kiaulienos
Čiuž čiuželė,
Vežk, veželė.
Geras kelias, čiūto,
Blogas arklys, čiūta.