Senovėje jokių kalendorių nebuvo, tad žmonės dairėsi į dangų. Stebėjo Mėnulį, Saulę, ryškiausius šviesulius. Pagal jų padėtį, pasikeitimus orientavosi laike ir erdvėje, dirbo darbus. Šimtmečiais laikėsi papročių. Jie užfiksavo lauko bei patalpų darbus ir šventes eilės tvarka.
Taip skaičiavo metų rato laiką. Yra lietuvių patarlė:
,,Ateina diena, atsineša ir savo darbą“.
Tuo remiantis, sudarytas žemdirbiškasis kalendorius lyg užrašinė, kurioje svarbiausi ūkio darbai keičiami poilsiu.
Derliaus nuėmėjai (1565). Aut. P. Breigelis vyresn.
Mėnulio kalendorius
Šis kalendorius – seniausias Lietuvoje. Pirmykštis medžiotojas per amžius atrado, kad nuo mėnulio fazių kaitos kyla jūros potvyniai, kartojasi žuvų nerštas, žvėrių migracija, po devynių jo visų pasikeitimo ratų galvijai atsiveda jauniklių, o moterys susilaukia vaikelio.
Mėnulio fazė
Žvelgiant į dangų, naktį lengviausia pastebėti besikeičiantį Mėnulio diską ir tai, kad šie pokyčiai gana dažnai kartojasi. Akmens amžiaus medžiotojai, gamtos gėrybių rinkėjai tai sugebėjo pastebėti ir orientuotis laike pradėjo pagal Mėnulio fazes. O tai jau rodė, pasak Liberto Klimkos (2008), to meto žmonių mąstymo gebėjimus.
Kadangi minėsime mėnulio fazes, vertėtų jas pakartoti:
Mėnulio fazės tautosakoje
Tautosakoje Mėnulio fazės yra padalytos į tris fazių ciklus po devynias paras. Manoma, kad tokios trys devyniadienės (trejos devynerios) savaitės kadaise sudarė Mėnulio mėnesį, o šiandien šis skaičių derinys randamas papročiuose, tautosakoje. Toks trumpų laiko tarpų skaičiavimo kalendorius labai tiko paskui žvėrių bandas klajojusiems medžiotojams.
Animuota Kalėdų daina
Iki šiol pagal Mėnulio kalendorių skaičiuojamos kilnojamų kalendorinių švenčių datos. Pagal Mėnulį nustatomas Užgavėnių, Šeštinių, Sekminių, Devintinių švenčių laikas. Jaunam mėnuliui pasirodžius po Naujųjų metų, būdavo švenčiama Viduržiemio šventė.
Jaunas mėnulis. Aut. nežinomas
Pusiaužiemis, Mėnulio Naujieji metai, Krikštai, kumeliuko krikštynos
Senovėje taip įvairiai vadintą šventę nustatydavo pagal trečią žiemos Mėnulio pilnatį. Jos metu pradėdavo žadinti gyvybę naujam atgimimui. Papurtydavo snieguotas obelų ir kitų sodo medžių šakas, pabelsdavo į avilius. Į trobą parsinešdavo žalčių, nes tikėjo, kad šie požemių gyventojai gali padėti suvešėti augalijai, lemti sėkmę, o gyvačių karalius gali pasiversti kumeliuku.
Laukiami pasikeitimai gamtoje šių švenčių metu ar po jų dažniausiai patvirtindavo, kad protėvių išsiaiškinta gamtos tvarka nesikeičia. O tai reiškė, kad darbus bus galima ramiai nudirbti įprastu nuoseklumu, prašant protėvių vėlių ar darbus globojusių dievybių pagalbos. Nuo gamtos reiškinių priklausančius žmones tai ramino.
Pagal Rimantą Astrauską (2022)
Žiema. Aut. Ž. Svobonaitė
Užgavėnės
Skirtingais metais, pasak Liberto Klimkos (1997), ši šventė įsiterpia antradienį tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos. Atskaičiuojama nuo velykinės pilnaties sekmadienio pusseptintos savaitės atgal, link žiemos.
Vėlyvosios persirengėlių kaukės. Aut. S. Baltušis
Šeštinės švenčiamos šeštąjį ketvirtadienį po velykinės pilnaties. Remiantis katalikiškomis šios šventės apeigomis, kai litanijas ir giesmes giedodamas žmonių būrys lanko kaimo kryžius, galima tikėtis, kad ir ikikrikščioniškoji Šeštinių šventė buvo susijusi su kryžių, stogastulpių lankymu.
Pagal Libertą Klimką (2008)
Baltiškuose kryžiuose-saulutėse krikščioniškuoju laikotarpiu vienas į kitą neišsemiamais variantais įkomponuoti saulė su kryžiumi, o po jais dažnai nukaltas tarsi laivelis supasi gulsčias pusmėnulis.
Kalvių dirbiniai saulutės Rokiškio krašto muziejuje. Aut. V. Balkūnas
Sekminės švenčiamos septintą savaitę po Velykų. Joje daug dėmesio skiriama naminiams gyvuliams ir augalijai. Ypatinga galia suteikiama berželiams. Jie simbolizavo Visatos amžinumą, tikėta, kad saugo namus nuo piktų dvasių ir teikia laimės. Berželių šakelių vainikais piemenėliai puošdavo karves, savo pasilinksminimų vietą, nes tai buvo ir piemenėlių šventė, turėjusi savas gausias tradicijas, kurių žinomiausia – vaišių kiaušinienės kepimas laukuose.
Sekminių proga vainikuota karvutė. Aut. nežinomas
Devintinės, kitaip žmonių vadinamieji Vainikai, yra antrojo ketvirtadienio po Sekminių šventė, paskutinė iš kilnojamųjų. Vyko daug bažnytinių apeigų. Ir bažnyčia, jos procesijos, ir namai buvo išpuošiami vainikais. Kaimo žmonės sodybos vartus apkaišydavo berželiais arba iš berželių nusipindavo ir pastatydavo bromus. Piemenys šventė panašiai kaip ir per Sekmines.
Devintinių šventė primena mėnulio pirmąsias devyniadienes savaites. Kiekvienos šeimos merginos bažnyčios sienas puošė devyniais rūtų ir vaistažolių vainikėliais, devynias vakarines pamaldas jie kabėdavo bažnyčioje, o sudžiūvusius laikydavo namuose ir naudodavo arbatoms gydymui ar pasmilkydavo raminimui. Nuo mėnulio fazės, renkant šias žoleles, priklausė, kurios būdavo geresnės – jei rinktos per delčią, tai geresnės buvo šakninės.
Pagal Libertą Klimką (2008)
Devintinių žolynai. Aut. nežinomas
Per ilgus šimtmečius pastebėta, kad nepastovus Mėnulio kalendorius nebetinka auginant derlių.
Rasta, kad gamta atgyja, veši, brandina derlių ir ilsisi, vėliau šis ciklas kartojasi, o visa tai priklauso nuo Saulės. Tada žmonės ėmė laiką skaičiuoti pagal jos diktuojamus ritmus. Kitų nakties šviesulių danguje stebėjimas padėjo patikslinti žemės ūkio darbų laiką, jų pradžią ir užbaigimą.
Jos metų ratas turi 12 mėnesių. Stebint saulę buvo galima nustatyti ne tik paros trukmę, bet ir ilgesnius – 3, 6, 9, 12 mėnesių (metų ketvirčių) laiko tarpsnius. Tai buvo daroma fiksuojant svarbiausius Saulės judėjimo taškus – saulėgrįžas, kai diena vasarą ima ilgėti, o žiemą – trumpėti (jos metų rato kalendoriuje yra viena prieš kitą), bei rudens ir pavasario lygiadienius, kai diena ir naktis trunka vienodai.
Mūsų dienų kalendoriuje likusios dvi svarbiausios kalendorinių metų šventės – Kalėdos ir Joninės (Kupolės, Rasos), sutampančios su žiemos (gruodžio 22 d.) ir vasaros (birželio 22 d.) saulėgrįžomis. XXI a. atgimsta ir lygiadienių šventimas.
Pagal Rimantą Astrauską (2022)
Metų rato švenčių kalendorius
Prieverpsčių, verpsčių simbolika
Šie senoviškieji dangaus šviesulių simboliai atspindi Visatos supratimą. Verpstėse komponuojami po kelis. Jie derinami su rombų grupėmis, ženklinančiomis suartą dirvą. Puošyboje įkomponuoti giedantys, abipus tų šviesulių stovintys ar tarp jų dalių bėgantys paukšteliai.
Verpstės Nalšios muziejuje. Aut. nežinomas
Kūčios
Laukdami apsilankant protėvių vėlių, ant Kūčių vakarienės stalo dėdavo papildomą giros stiklinę, nakčiai naujai dengdavo stalą, kad jos galėtų pasivaišinti. Tikėta, kad, nepagerbus protėvių vėlių, jos galinčios keršyti naujam derliui ir gyvulių prieaugliui.
Kūčių vakarienės valgių būta ir devynių, ir trylikos, dabar tradiciškai dengiame 12 patiekalų. Kiekvienas jų lemia simbolinę sėkmę ateinantiems metams. Ateitį mėginama nuspėti ir įvairiausiais burtais, stebint dangaus kūnus, vėją, kritulius.
Pagal Pranę Dundulienę (2020)
Laukdami apsilankant protėvių vėlių, ant Kūčių vakarienės stalo dėdavo papildomą giros stiklinę, nakčiai naujai dengdavo stalą, kad jos galėtų pasivaišinti. Tikėta, kad, nepagerbus protėvių vėlių, jos galinčios keršyti naujam derliui ir gyvulių prieaugliui.
Kūčių vakarienės valgių būta ir devynių, ir trylikos, dabar tradiciškai dengiame 12 patiekalų. Kiekvienas jų lemia simbolinę sėkmę ateinantiems metams. Ateitį mėginama nuspėti ir įvairiausiais burtais, stebint dangaus kūnus, vėją, kritulius.
Pagal Pranę Dundulienę (2020)
Kalėdos
Kūčių ir Kalėdų naktį tikėjo sugrįžtant Saulę, kuri po tamsėjančio meto buvo sumenkusi, praradusi jėgas, tad jos garbei per Kalėdas buvo deginama Žemės ugnis. Pirmą Kalėdų dieną žmonės niekur iš namų nėjo ir nieko nedirbo. Rimtai nusiteikę aiškinosi gamtos ir burtų ženklus, kurie turėjo parodyti, kokie bus kiti metai. Pagrindinis valgis ant Kalėdų stalo – patiekalai su kiauliena.
Kūčių ir Kalėdų naktį tikėjo sugrįžtant Saulę, kuri po tamsėjančio meto buvo sumenkusi, praradusi jėgas, tad jos garbei per Kalėdas buvo deginama Žemės ugnis. Pirmą Kalėdų dieną žmonės niekur iš namų nėjo ir nieko nedirbo. Rimtai nusiteikę aiškinosi gamtos ir burtų ženklus, kurie turėjo parodyti, kokie bus kiti metai. Pagrindinis valgis ant Kalėdų stalo – patiekalai su kiauliena.
Rasos arba Kupolės
Apie nakties, kai birželio 23 diena virsta į 24-ąją, ypatingumą esate daugiau ar mažiau girdėję. Kviečiu paklausyti etnologo L. Klimkos trumpai pristatomą jos metu švenčiamų Kupolių, arba Rasų, prasmę.
Apie nakties, kai birželio 23 diena virsta į 24-ąją, ypatingumą esate daugiau ar mažiau girdėję. Kviečiu paklausyti etnologo L. Klimkos trumpai pristatomą jos metu švenčiamų Kupolių, arba Rasų, prasmę.
Kupolių (Rasų) šventės, kai Žemės ugnis tik trumpą nakties atkarpėlę pakeičia danguje viešpataujančią Saulę.
Norint pajusti šios nakties suvešėjusios gamtos ir jos jėgų magiją, suteikiančią žmogui energijos ir geros nuotaikos, reikia nuo pradžių iki pabaigos Rasose dalyvauti kartu veikiant, būti dalimi šioje gamtos, žmogaus ir mitinės pasąmonės vienovėje. Tada šios šventinės nakties fizinį nuovargį pakeis jausmas, lyg atostogauta mėnesį.
Norint pajusti šios nakties suvešėjusios gamtos ir jos jėgų magiją, suteikiančią žmogui energijos ir geros nuotaikos, reikia nuo pradžių iki pabaigos Rasose dalyvauti kartu veikiant, būti dalimi šioje gamtos, žmogaus ir mitinės pasąmonės vienovėje. Tada šios šventinės nakties fizinį nuovargį pakeis jausmas, lyg atostogauta mėnesį.
Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai
Senovėje žmogus skaitė iš dangaus šviesulių, kurie per metus dangaus skliaute keitė savo vietą. Pagal žvaigždžių ir žvaigždynų padėtį mūsų protėviai tiksliai galėdavo nustatyti sėjos ar pjūties metą. Pagal Saulės kelio trylikos žvaigždynų, dabar vadinamų Zodiaku, padėtį taip pat buvo galima matuoti laiką. Visas gamtos pasikeitimų Žemėje ryšys su kosmoso platybėmis buvo sunkiai suvokiamas, todėl apipintas mitais.
Pagal Libertą Klimką (2018)
Žemdirbiams itin daug naudingos informacijos teikė Sietyno stebėjimas. Jo pasirodymas vakaruose apie Jurgines (balandžio 23 d.) žymėjo laukų darbų bei ganymo sezono pradžią. Rytinis Sietyno patekėjimas liepos 10–15 dienomis lėmė lietingojo vasaros laikotarpio pradžią („Septynis miegančius brolius“), aukščiausia žvaigždyno padėtis reiškė atėjus rugių sėjos metą (rugsėjo antroje pusėje), o lapkričio 30–gruodžio 1 d. žymėjo advento pradžią.
Pagal Rimantą Astrauską (2022)
Ne mažiau svarbi laikui suvokti buvo Venera, ryte vadinta Aušrine, vakare – Vakarine žvaigždele. Ji apipinta mitais, dažnai minima rugiapjūtės giesmėse, nes išlaisvina nuo sunkių dienos darbų ir paguodžia. Vakarinei žvaigždei pasirodžius, sėsdavo prie Kūčių stalo.
Pagal Rimantą Astrauską (2022)
Lapkričio 30 d., per rudens ir žiemos sandūrą – per Šv. Andriejų krikščioniškame kalendoriuje, merginos eidavo atbulos aplink šulinį tris kartus, barstydavo kanapes ar aguonas ir tardavo: „Šventas Andriejau, atsiųsk man padėjėją kanapėms rauti.“ Tikėjo ištekėsiant už sapne atėjusiojo padėjėjo. Išvakarėse norinčios ištekėti merginos slapčia merkdavo į vazą vyšnios šakelę. Jei pražysdavo per Kalėdas, lemdavo ištekėsiant ir visokeriopą sėkmę.
Pagal Libertą Klimką (1997)
Tuo metu tikėta adventinį laiką esant magišką, nes anapusinio pasaulio gyventojai ilgėjančiomis naktimis lankosi žemėje ir gali žmogui bei jo ūkiui padėti ar pakenkti. Todėl atlikdavo apsauginius veiksmus, apeigas, laikėsi draudimų: nekirto miško, nepylė pagalvių, nekirpo avių, linksminosi santūriai.
Šiuo metu grūdas, kaip iš žemės pakilęs ir į ją grįžtantis, įgauna magiškų galių su protėvių pagalba sužinoti, o visą tarpušventį, beriant grūdus, žirnius sėjos mostu, – lemti ateitį.
Pagal Pranę Dundulienę (2020)
Nakties tamsos įsigalėjimas sukūrė mitus Lietuvoje ir kitose pasaulio žemėse, kad Saulė papuolė į tamsos demonų nelaisvę. Tai žmones nuteikdavo laikytis draudimų ir apeigų. Jie tikėjo, kad taip padės Saulei sukaupti jėgų ir iš naujo sukurti Visatą.
Pagal Libertą Klimką (2008)
Trumpiausiomis naktimis, pasak J. Vaiškūno (2017), trys Šienpjovių žvaigždyno ryškiausios žvaigždės po saulėlydžio pateka tiksliai rytuose. Sausio 6 dieną šis pastovumas baigiasi – kasvakar jos ima žibėti vis aukščiau.
Velykų šventės datos nustatymas
Didžiausia pavasario kilnojamoji šventė Velykos švenčiamos per Mėnulio pilnatį, sekmadienį. Bet kaip atrinkti - kurį? Atskaitos taškas - Saulės kalendoriaus pavasario lygiadienis, nuo kurio ir skaičiuojamas pirmasis Mėnulio pilnaties sekmadienis.
Pavasario šventėms įrengiamos aukštos sūpuoklės. Aut. N. Laurinkienė
Margučius margindavo gamtoje randamomis priemonėmis. Paprastai šis darbas buvo vaikų ir jaunimo rūpestis.
Pirtį kūreno kiekvienos šventės, didžiųjų darbų išvakarėse, kad ypatingą laiką pasiruoštų pasitikti švariu kūnu ir siela. Pirmi į pirtį eidavo vyrai, po jų, kai pirtis nebebūdavo itin karšta, – moterys.
Pagarbiu paprotiniu elgesiu stiprino bendruomeninius ryšius.
Daugelio švenčių ir laukų darbų svarbus paprotys, linkėjęs laukiamam derliui užtektinai lietaus, buvo laistymasis vandeniu.
Jaunimas susiburdavo vienoje kaimo troboje ir pramogaudavo.
Kaip ir per Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Jonines, Velykų vakarais susibūręs jaunimas supdavosi.