Kas iš mūsų nemėgsta pasijuokti? Ogi kiekvienam smagu nuoširdžiai pakvatoti ir taip pasigaminti vitamino C!
Juokas liaudies kultūroje užima reikšmingą vietą – jis atspindi žmonių bendravimą, džiaugsmą ir kūrybiškumą, padeda stiprinti bendruomeniškumą ir saugoti tradicijas.
Lietuvių liaudies juoko tradicijos glaudžiai susijusios su bendruomenės gyvenimu, ritualais ir kūryba. Štai keletas svarbiausių bruožų:
Vestuvės, Užgavėnės, Joninės ir kitos šventės buvo kupinos linksmų žaidimų, šmaikščių pokštų ir juokų.
Juokas – apsaugos priemonė. Tikėta, kad juokas atbaido piktąsias dvasias ir saugo nuo blogio.
Šmaikštūs pasakojimai ir anekdotai, pasakos, sakmės ir pasakojimai dažnai turėjo humoristinį atspalvį.
Bendrai dirbant, pavyzdžiui, talkose, juokas padėdavo palaikyti gerą nuotaiką ir lengviau įveikti sunkumus.
Liaudies dainose ir žaidimuose juokas skatino bendruomeniškumą ir džiaugsmą.
Per Užgavėnes persirengėlių kaukės dažnai būna labai išraiškingos ir juokingos – didžiulės nosys, kreivi veidai, išryškintos karikatūrinės savybės.
Vestuvėse itin svarbus asmuo būdavo piršlys. Juo tapti paprastai būdavo kviečiamas linksmas ir pokštus mėgstantis krėsti žmogus. Piršlys atlikdavo įvairias užduotis. Jo darbas buvo ne tik rimtas, bet ir linksmas, nes piršlio kalbos turėdavo skambėti juokingai.
Vestuvėse piršlys kartais „išpirkdavo“ dovanas. Tai reiškė, kad jis paprašydavo svečių padaryti ką nors juokingo, kad jie galėtų atiduoti dovanas. Pavyzdžiui, jis galėdavo pasakyti svečiams: „Jei nenorite, kad dovana būtų paimta, turite padainuoti linksmą dainą!“
Taip pat piršlys padėdavo tartis tarp nuotakos ir jaunikio šeimų, ypač, kai reikėdavo susitarti dėl vestuvių detalių. Dažnai minėtas personažas tai darydavo su humoru, imituodamas labai rimtus susitarimus ir kartais tyčia persistengdamas. Pavyzdžiui, jis galėdavo pasakyti: „Šios vestuvės bus tik tada, jei nuotaka gaus dovanų tris kartus daugiau nei jaunikis!“ – ir visi pradėdavo juoktis.
Juokingos liaudies dainos dažnai apdainuoja kasdienius gyvenimo nuotykius su linksmu ir humoristiniu požiūriu. Viena iš tokių dainų yra „Turėjo bobutė žilą oželį“, kur pasakojama istorija apie mažą oželį, kuris linksmai šokinėja po pievą ir sukelia įvairių juokingų situacijų.
Dainos tekstas dažnai vaizduoja, kaip oželis vietoj to, kad dirbtų ar padėtų ūkyje, tiesiog linksminasi, o jo išdaigos sukelia komiškas pasekmes, kol galiausiai jam pačiam prastai baigiasi.
Tokios ir panašios liaudies dainos būdavo mėgstamos dėl savo šmaikštumo ir paprastumo, nes jose dažnai naudojama juokinga kalba ir švelnūs paerzinimai.
Žaismingumo šiai pasakai-dainai suteikia nuolat kartojami žodžiai „Cip rip, cap cap“ ir „O ko, džiog džio“. Paklausykite.
Kokia yra juoko reikšmė etninėje kultūroje?
Visų pirma, juokas yra džiaugsmo išraiška! Jis simbolizuoja laimę ir gerą nuotaiką.
Taip pat juokas gali būti:
Visų pirma, juokas yra džiaugsmo išraiška! Jis simbolizuoja laimę ir gerą nuotaiką.
Taip pat juokas gali būti:
Juokingos liaudies pasakos – tai pasakojimai, kuriuose paprastai vaizduojama netikėtos ar keistos situacijos, dažnai apie kvailus veikėjus, kurie padaro juokingų klaidų.
Tokiose pasakose dažnai pasitelkiama ironija, linksmi veikėjai ir netikėti posūkiai, kurie sukelia juoką. Šios pasakos ne tik linksmina, bet ir dažnai moko svarbių gyvenimo pamokų apie kvailumus ir naivumą. Lietuvių liaudies pasakos, tokios kaip „Kaip ponas bėdos ieškojo“, dažnai suteikia galimybę pasijuokti iš kasdieninių gyvenimo situacijų ir kartu susimąstyti apie protingumą bei atsargumą.
Juokingų istorijų, dainų dainelių ar liaudiškų pajuokavimų galima rasti užrašytų ir tarmiškai. Viena žymiausių žemaitiškų humoristinių eiliuotų istorijų yra apie ponaitį Antaną Vaškį, kurį parašė Algirdas Kazragis. Pamėginkite perskaityti Antano Vaškio nutikimą.
PJAUN BA PEILĖ, DOR BA ÏLAS
Vadėnous aš Vaškis Ontė –
Prišakie ba vėina dontė.
Matuot patis, kuoks aš vaikis,
Tuokiūn reta pasėtąikis:
Platiūn petiūn, aukšta stuota,
Čioprinelė garbanuota...
Vuonės, Barbės ė Petruonės
Kiaura loptėis lioub diel monės.
Babkuoms šierė, vlnäs gėrdė,
Ne vėina atvierė šėrdi.
Aš – nie krust, a nie ėš vėitas...
Sakė – eso būda kėita.
Tėp ė būtiuo omžio bengės,
Meilės bortu gal ėšvėngės,
Jego ne ta auksaplaukė,
Kor givenėma sojaukė.
Anuos akis кар perkūną
Trenkė mona vėsa kūną:
Žonda bala, ausis kaita,
Junto – vėsa dūšė raituos...
Junto – nabier Vaikė Ontės,
Belėikt paėiškuotėis pontė,
osėnertė sau ont kaklą
ožbėngtė meilė akla.
„Dorni, dorni, – viel galvuojo, –
Spiesi dar ožverstė kuojės,
Prabavuok sosėpažintė,
Prisėglaustė, apkabkite…“
Prabavuojau. Atsėkondau –
Ožveliejė mon par spronda.
Mažėlėkė, vuo kad diejė–-
Gera posdėini goliejau.
Può tuo bova baisi gieda,
No, bet anuos naregietė.
Aš, bruolelė, nabgaliejau
Тёр jau dėdėlė miliejau.
Anuos amats – dontis traukte.
Nier kuo, mėslėjo, balauktė.
Nuėjau, aprėšėis žonda,
Sosėgiedės, nusėgondės...
– Pavardė?
– Aš – Vaškis Ontė,
Atėjau ėštrauktė dontė...
Gelžėis krasie pasvadėna,
Mona galva atkragėna...
I anuos akis veiziejau –
Daugiau nieką nabnuoriejau.
– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?
– Vėsor, daktarė brongiausė.
– Kurj trauksim? – viel paklausė.
– Tou, kor prišakie, pėrmiausė.
No ėr traukė, no ėr ruovė,
Aš кар veršis pjaunams bliuoviau,
Nuoro anon viel regietė –
Ontra donti rėks pridietė...
Greta borna Vaške Ontės
Par ton meilė lėks badontė.
Pjaun ba peilė, dor ba îlas,
Šėrdės kraujės apsėpilė.
Vaikė, mergės, ratovuokėt,
Kon daritė – sogalvuoksi.
Jeigu skaityti ne taip lengva, kaip atrodo, paklausykite įdainuotos versijos.
Apie žmones, kurie moka juoktis ir juokauti, dažnai sakoma, kad jie yra draugiški ir turi gerą humoro jausmą.
Tokie žmonės geba sukurti malonią atmosferą, pritraukia kitus savo optimizmu ir sugebėjimu pamatyti juokingąją gyvenimo pusę. Jie taip pat gali būti laikomi išmintingais, nes humoras padeda įveikti sunkumus ir pagerina bendravimą.