Dzūkijos herbas. Aut. nežinomas. Šaltinis – tautinispaveldas.lt
Apie Dzūkijos atsiradimą žiūrėkite dokumentinio filmo „Dzūkija“ ištraukoje.
Architektūrą Dzūkijos etnografiniame regione lėmė atskirų regiono dalių priklausymas skirtingoms valstybėms, istoriniai ir gamtiniai veiksniai. Leidinyje „Kaimo statyba: Dzūkija“ apie gyvenviečių formavimąsi pateikiama įdomių faktų, susipažinkite su kai kuriais jų.
Padriko kupetinio kaimo sodyba. Kaimo statyba: Dzūkija, 2012
Tame pačiame šaltinyje išsamiai apibūdinama dzūkiškos sodybos aplinka: „Gerasis kiemas yra svarbiausias, puošniausias, švariausias, jame įrengiami gėlių darželiai, koplytstulpiai <...>. Sodybos dalys aiškiai apibrėžtos, viena nuo kitos bei nuo išorės ribojamos tvoromis, ribas dažnai paryškina medžių eilės. Dideli lapuočiai buvo sodinami įvairiomis progomis, susijusiomis su atmintinais šeimos įvykiais. Sodybai jie teikia apsaugą nuo vėjų bei žaibo, pavėsį, lapų šnaresį, medaus kvapą – dzūko sodyba be medžių nelikdavo. Miškingesnėse vietose įsikūrusių sklypų kiemuose kartais palikdavo miško medžių, bet tik tiek, kad suptų, o ne gožtų gyvenamąją erdvę.“
Gatvinio kaimo sodyba. Kaimo statyba: Dzūkija, 2012
Tokia pat sodybų sandara, tik įsprausta į pailgus rėžius, matoma ir gatviniuose kaimuose. Šalia gatvės būna pirkios ir svirno formuojamas gerasis kiemas, atviras praeivio žvilgsniui. Medžio drožiniais labiausiai puošiamas matomiausias fasadas, tarp kurio ir gatvės įrengtas gėlių darželis, sodinami didieji medžiai, statomi atminimo paminklai. Toliau – ūkinė dalis su tvartais, už jų arba kitapus gatvės – kluonas. Gatviniuose kaimuose kluonai neretai išdėstyti ritmiška eile šalia ūkinio kaimo kelio ir atrodo tarsi gyvenvietės sargyba. Toliausiai, palei vandens telkinį – pirtis, dažnai viena kelioms sodyboms ar net visam kaimui.“
Dzūkų sodyba. Lietuvos etnografijos muziejus, Rumšiškės. Aut. S. Platūkis
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ pateikiamos dzūkiškai architektūrai būdingos savybės: „Senųjų pastatų stogai buvo keturšlaičiai, XX a. paplito dvišlaičiai. Sodybą sudarė pirkia, prieš ją stovintis svirnas, už pirkios – tvartas (šie trobesiai galu atsukti į gatvę), ją užbaigdavo į eilę sustatyti kluonai. Toliau, paprastai prie upės ar ežero, stovėjo bendra kelių sodybų pirtis. Pirkios – dvigalės su priemene viduryje, nuo šios dar atitverta kamara.
Senųjų trobesių stogai – šiaudiniai. XX a. juos imta dengti ir skiedromis, vėliau – ir šiferio plokštėmis. Nedideli svirnai buvo vienos patalpos, su durimis iš galo, turėjo priesvirnį. Kai kurie svirnai dėl saugumo statyti su dvigubu stogu – iš rąstelių ir šiaudų. Dviejų ar trijų patalpų tvartai turėjo tiek pat durų. Senieji kluonai buvo su įvažiavimu iš galo, jų viduryje buvo moliu plūktas grendymas, šonuose – šalinės. XX a. statyti kluonai paprastai turėjo dvejas duris, du grendymus, už jų dažnai buvo įrengiama išsikišusi peludė.“
Dzūkų sodyboje būdavo daug nedidelių pastatėlių: „Dzūkai mėgsta nedideliais atskirais pastatėliais užstatyti sodybą, tačiau jei šie dera medžiagomis, spalvomis, proporcijomis, jei nepažeidžia kiemų erdvių, tai tik praturtina visumos vaizdą, nors čia saiko jausmas itin svarbus. Dauguma ūkinių pastatų ir pastatėlių, jeigu ir puošiami, tai menkai, dailumo jiems teikia geros proporcijos, natūralių medžiagų tekstūra <...>.“
Apie dzūkiškų kaimų ypatumus ir architektūros ypatybes galima sužinoti pasižiūrėjus dokumentino filmo „Dzūkija“ ištrauką.
Pasižiūrėkite dokumentinio filmo „Lietuvos liaudies buities muziejus“ ištrauką ir susipažinkite su Dzūkijos architektūros ypatumais.
Pakeliaukite su Tuktuku po Dzūkiją ir susipažinkite su tradicinės dzūkų architektūros pavyzdžiais, apsilankykite sodybos viduje.