Dzūkijos herbas. Aut. nežinomas. Šaltinis – tautinispaveldas.lt
Čepkelių gamtinis valstybinis rezervatas baigia spanguoliavimo sezoną. Aut. L. Balandis
Dzūkija garsi savo smėlynų ir kalvynų ežerais, kurių virtinė nusidriekia nuo Lazdijų ir Veisiejų, čia gausu didžiųjų Dzūkijos girių, pušynų, kraštovaizdį puošia Čepkelių raistas, piliakalniai, Aukštojo ir Juozapinės kalnai.
Alytaus piliakalnis – tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas. Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų. Viena iš jų byloja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą. Legenda pasakoja, kad kadaise gyvenusi bajoro Raimonio duktė Mirgrausėlė ir kunigaikščio Smūkninio sūnus Alyta. Pasakojama, kad jie vienas kitą pamilę. Tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Tuo metu vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje kritę visi Raimonio kariai, tik vienas Alyta likęs gyvas. Jis prasiveržęs iš kryžiuočių apsupties, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovojo, nuo žūties Alyta neišsigelbėjęs. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis, o seni žmonės sako, kad iš to upelio atsigėrę dar nemylėję – įsimyli, o kas myli – pamilsta dar labiau.
<...>
Apie šalia piliakalnio buvusį, o vėliau kasant žvyrą nunykusį, Sidabrakalniu vadintą, kalną yra išlikusi tokia legenda, užrašyta Broniaus Kviklio: „Obelninkų kaime, netoli šiaurės vakarinio ežero kranto, yra kalva, žmonių Sidabrakalniu vadinama. Ant kalvos yra vėl kalniukas, o ant jo – pakilimas lyg kapčius. Tai piliakalnis. Apie jį yra išlikusių padavimų. Pasakojama, kad toje vietoje buvęs dvaras, kažkada užkeiktas ir nugrimzdęs į žemes. Vienas ponas kartą sapnavęs iš kalno išėjusias sidabrines ožkas, kurios šnekėjusios žmonių kalba. Jos pasakiusios, kad ponas turįs pakviesti kunigą laikyti mišių ir perspėjo, kad niekas iš mišioms reikalingų dalykų neturi būti pamiršta. Viską sunešė. Po mišių klebonas beeidamas nuo altoriaus pastebėjo, kad buvo pamirštas žvakėms gesinti skirtas įrankis. Kalnas taip ir likęs užkeiktas, tik nuo sidabrinių ožkų gavęs Sidabrakalnio vardą.
Dzūkija yra dainingas kraštas, todėl tautosakos paveldas – dainuojamųjų žanrų įvairovė, sakmės, pasakos, patarlės, priežodžiai. Dzūkijoje išlikę daugiausia senųjų, ypač darbo, kalendorinių dainų.
Pasiklausykite Eglės ir Roko Kašėtų atliekamos dzūkų liaudies dainos „Koki dzyvai“.
Pasiklausykite pasakos apie tris seseris ir liaudiškos vaikų dainos „Kur tu buvai, kiškuli mano?“.