Gintaras akmens amžiuje. Aut. nežinomas
Gintaro apdirbimo ištakos siekia Narvos kultūros laikotarpį. Kelių šimtų archeologinių paminklų tyrinėjimai patvirtino, kad gintaro papuošalų, antropomorfinių ir zoomorfinių figūrėlių gamybos ir prekybos tradicija Baltijos jūros rytiniame ir pietiniame regionuose pradėjo formuotis IV tūkstantmetyje prieš Kristų Narvos ir Šukinės-duobelinės keramikos kultūrose.
Pagal „Baltų meną“
Seniausi plastinio meno pavyzdžiai.
Aut. nežinomas
Šios figūrėlės, skirtingos savo forma bei individualiu skulptūriniu apdorojimu, gali būti laikomos seniausiais plastinio meno Lietuvoje pavyzdžiais. Viena jų, matyt, vaizduoja moterį, kita – tik žmogaus veidą. Manoma, kad figūrėlės buvo nešiojamos kaip amuletai, nes kai kuriose buvo išgręžtos skylutės.
Gintarinės figūrėlės. Aut. nežinomas
Neolito laikų gintarinių papuošalų – pakabučių, karolių, sagų, amuletų – lobiai ir pavieniai radiniai buvo aptikti prie Baltijos jūros buvusiose gyvenvietėse – anuo metu tankiai gyvenamoje Kuršių nerijoje, Palangoje, Šventojoje ir Prūsijoje.
Neolite gintaras jau buvo plačiai įėjęs į pajūrio gyventojų buitį ir gana sėkmingai apdorojamas titnaginiais ir kauliniais įrankiais: jo gabalai buvo pjaustomi, šlifuojami ir išgrąžomi.
XIX a. viduryje, ieškant Kuršių mariose gintaro žaliavos pramonei – semiant smėlį iš marių dugno ir jį sijojant, – ties Juodkrante buvo ištrauktas nepaprastai vertingas neolito laikotarpio 434 gintaro dirbinių lobis.
Pagal „Gintaro archeologiją“
Gintarinės sagos. Aut. nežinomas
Gintarinės lęšiuko formos sagos, prieš 4000 metų nešiotos Kuršių nerijos gyventojų, turi siūlui verti V raidės skylutes, kurios, kaip ir pakabučių bei figūrėlių skylutės, pragręžtos labai būdingu neolitui ir ankstyvajam žalvario amžiui būdu primityviais titnago grąžteliais. Kadangi grąžtelis būdavo neilgas, su šiek tiek smailesne viršūnėle, tai skylutės buvo gręžiamos iš abiejų pusių, ir todėl jos yra dviejų, savo viršūnėmis susiliečiančių kūgių pavidalo. Gintariniai pakabučiai, sagos ir skritulėliai buvo šlifuojami, todėl jų paviršiuje sunku įžiūrėti ankstesnio apdorojimo žymių. Tad datuojant dirbinį, itin svarbu ištirti šlifavimo nepaliestas skylutes.
Pagal „Gintaro archeologiją“