Bitės – SMP

Bitės – ypatingi naminiai gyvūnai, lietuvių mitologijoje turėję net savo dievus bei deives.

Bitė. Aut. nežinomas. Šaltinis: Alkas.lt

Bičių deivė Austėja globojo bites, sieta su augimu ir dauginimusi. Spiečiant bitėms buvo meldžiamasi Austėjai, kad ši kuo daugiau jų atvestų į avilius, apsaugotų nuo tranų.
Taip menininkė Jurga vaizduoja bičių deivę Austėją.

Deivė Austėja. Aut. Jurga Creations

Manoma, kad Austėja sudarė porą su bičių dievu Bubilu. Bubilui aukodavo medų, kad bitės geriau spiestų.
Pasak Strijkovskio, žmonės Bubilą garbino, sėdėdami prie krosnies. Žynys laikydavo rankoje naują indą, pilną medaus, maldas pabaigęs, garsiai sušukdavo, tą indą trenkdavo į krosnį, kad subyrėtų į šukes ir prašydavo Bubilą, kad bitės gausiai spiestų.

Bičių dievas Bubilas. Aut. nežinomas. Šaltinis: Lietuviais.lt

Medžių drėvėse gyvenančios bitės sunešdavo iš augalų žiedadulkes ir sukurdavo saldų produktą. Tas saldėsis, gal kaip tik todėl, kad atrastas medyje, buvo pavadintas medumi.
Bitės įvaizdis sutinkamas kalendorinių švenčių (ypač kalėdinėse), darbo (grikių rovimo), karinėse, dar dažniau - vestuvinėse, taip pat vaišių (bičiulių) dainose ir sutartinėse.

Korys. Aut. nežinomas

Pati bitė, nors ir vadinama šventa, kaip dievybė garbinama nebuvo, tačiau mitiniame pasaulio modelyje savo vietą turėjo. Šiame modelyje ji buvo priskirta viduriniajai, antžeminei sferai – kaip ir žmogus.
Tą galime pamatyti dainos „Šaly kelio jovaras stovėjo“ tekste. Čia „jovaras“ vaizduojamas kaip mitinis pasaulio medis.

„Šaly kelio jovaras stovėjo“

V. Kašinsko paveikslas „Ant kalno jovaras stovėjo“

Šaly kelio Jovaras stovėjo,
Slaunasai žolyne rugeli.
Iš pašaknų skambantys kankleliai,
Slaunasai žolyne rugeli.
Per vidurį dūzgiančios bitelės,
Slaunasai žolyne rugeli.

Viršūnėlėj sakalo vaikeliai,
Slaunasai žolyne rugeli,
Ir atjoja brolelių pulkelis,
Slaunasai žolyne rugeli.
Prašom sustot, jaunieji broleliai,
Slaunasai žolyne rugeli.

Pažiūrėkit sakalo vaikelių,
Slaunasai žolyne rugeli.
Paklausykit dūzgiančių bitelių,
Slaunasai žolyne rugeli.
Paklausykit skambančių kanklelių,
Slaunasai žolyne rugeli.

Dėl tėvelio skambantys kankleliai,
Slaunasai žolyne rugeli,
Dėl močiutės dūzgiančios bitelės,
Slaunasai žolyne rugeli,
Dėl brolelio sakalo vaikeliai,
Slaunasai žolyne rugeli.

Bičių korys. Aut. nežinomas

„Einant pro dirbančias bites, kaip ir pro dirbančius žmones, reikėjo palinkėti „Padėk, Dieve”; „Negalima sakyti, kad bitės ėda, reikia sakyti, kad valgo“; „Negalima sakyti, kad padvėsė, reikia sakyti – numirė“, o „mirusias bites reikia į žemę įkasti“.
Iš to matome, kad bitė prilyginta žmogui. Net krikščionys, sėsdami prie Kūčių stalo, kaip vaišes bitėms nunešdavo kalėdaitį, nes „bitės yra nuo Dievo ir turi vertę kaip žmogus". Buvo tikima, kad mirus žmogui, jo siela apsigyvena bitėje. Taip pat bitėms pranešdavo apie šeimininko – bitininko mirtį ar kitą nelaimę, taip pat – apie būsimas vestuves.

Pasižiūrėkite filmuką, kaip bitininkas Romas Norkūnas kopia į drevę pas bites. Tai nykstanti drevinė bitininkytė.

Gausu sutartinių su įvairiais bičių garsažodžiais: „trys bičių dobilio“, „bitėla, bite, dabilio lylia“, „tūto tūtoj, bite ratūtoj“ ir pan.

Paklausykite sutartinės „Skrido“ bitė tatato atliekamos sutartinių giedotojų grupės „Laukesa“.