Lietuvių mitų, kurie yra laikomi autentiškais, beveik nėra išlikę (išimtis – Sovijaus mitas), tačiau senieji mitai gali būti rekonstruojami remiantis tautosaka.
Pasiklausykite dr. Dainiaus Razausko paskaitos „Vilniaus įkūrimo legendų užuominos apie lietuvių religiją ir mitologiją“ ištraukos.
Mitinių vaizdinių gausu:
Mitinių vaizdinių nuotrupų randama kronikose, metraščiuose (pvz., mitai apie Šventaragį, Vilniaus įkūrimą, Saulės išvadavimą).
Pasaulio ir atskirų jo dalių kilmę aiškino kosmogoniniai (pasaulio kūrimo) mitai.
Kosmogoninio mito fragmentų išliko ir lietuvių tautosakoje. Aiškinimų apie pasaulio, gamtos reiškinių, gyvulių, žmonių kilmę galima rasti etiologinėse sakmėse. Čia kalbama apie mitinį kūrimo laiką.
Pasaulio kūrimas vyksta tam tikra seka. Kai kuriose sakmėse teigiama, kad iš pradžių sukuriamas dangus, o paskui atsiranda žemė. Kitur sakoma, kad žemę atskyrus nuo vandens, pradedamas kurti jos reljefas.
Sakmėse įvairiai aiškinamas žemės atsiradimas. Įsivaizduota, kad žemę laiko didelė žuvis, o aplink yra vanduo. Kitose sakmėse teigiama, kad Žemė yra Saulės ir Mėnulio duktė. Žemė gali būti pasėjama ne tik ant vandens, bet ir ant ugnies.
Kl. Navicko karpinys „Linkuvos legendos“
Populiarus kosmogoninės tematikos sakmių siužetas – pasakojimas apie tai, kaip pasaulį kūrė Dievas ir Velnias. Dievo veikla sąmoninga, tikslinga, o Velnio – tik nevykęs pamėgdžiojimas. Dievas sukuria visa, kas gražu, Velnias – kas žalinga, bjauru.
Dievas nulipdo sveiką žmogų, o Velnias įspaudžia ligas, Dievas sėja medžius ir kitus augalus, Velnias – akmenis, Dievas nulipdo gyvulius, Velnias – vilką ir ožką, Dievas – vieversį, Velnias – rupūžę.
Dievas ir Velnias. Aut. D. Greičiūnas
Sakmė
Velnių balos
Kai dievas kūrė pasaulį, tai kažkokią sėklą sėjo – ir iš jos darėsi žemė. O tuo kartu prie dievo buvo šitas, kuris dabar yra velnių viršininku, – Licipėras. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasisėmė burnon. Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt – pradėjo burnoj augt. Tai jam dievas irgi liepė sėt. Na, anas pasėjo, ir iš jo sėklos pasidarė bala. Paskui, kai aniuolai nusidėjo dievui ir juos išvarė iš dangaus, anys, iš dangaus išeidami, klausė dievą: – Kur mums dėtis? – Eikit ant tos žemės, kurią jūs sukūrėt, – pasakė dievas. Tai velniai ir būna balose.
Pagal Norberto Vėliaus sudarytą rinkinį (1986)
Etiologinėse sakmėse galima įžiūrėti ir senojo antropogoninio mito, kalbančio apie žmogaus sukūrimą, fragmentų.
Lietuvių etiologinių sakmių pasakojimai apie žmogaus nulipdymą iš molio beveik nesiskiria nuo Biblijos pasakojimo. Gali būti, kad tokiems pasakojimams įtaką padarė krikščionybė, tačiau neatmestina, kad ir iki tol lietuviai tokiu būdu aiškino žmogaus kilmę (tokie pasakojimai būdingi daugumai mitologijų).
Sakmėse užfiksuotas ir visai kitoks siužetas apie žmogaus sukūrimą. Žmogus čia atsiranda Dievui nusispjovus arba nukritus lašeliui jam besiprausiant. Taigi visiškai atsitiktinai.
Sakmė
Žmogaus sukūrimas
Labai senais laikais, kai dar žmonių ant žemės nebuvo, gyveno vienas ponas dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame. Kartą dievas plovė paišiną veidą, nes krosnį bekūrendamas buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum. Taip ir buvo sutvertas pirmasai žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui nuobodu, sutvėrė moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.
Pagal Norberto Vėliaus sudarytą rinkinį (1986)
SAULĖ, MĖNULIS IR ŽEMĖ
Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis. Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo. Kartą jie susipyko.
Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę. Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą. Teisėjas
Perkūnas bylą išsprendė šitaip: Saulė, kaipo motina, Žemelę saugos dieną, o Mėnulis tėvelis naktį;
jam dar padės jo seselės Žvaigždės.
Nuo to laiko saulė šviečia tik dieną, o mėnulis ir žvaigždės – tik naktį.
Keliose sakmėse apie pasaulio kūrimą yra minimas Perkūnas kaip to pasaulio kūrėjas. Vienoje sakmėje pasakojama apie Perkūno persekiojamą aitvarą, siejant tai su kosmogonija. Aitvaras, lėkdamas nuo Perkūno, rijo vandenį ir spjovė į Perkūną norėdamas apsiginti. Kur Perkūnas žemę griebė, radosi ežerai, duobės. Aitvaras spjovė vandenį, ir užpildė tas duobes. Kur Perkūnas žemę drėbė, atsirado kalnai.
Saulė
Sakmėse vaizduojamas ir dangaus kūnų sukūrimas. Teigiama, kad visur buvo tamsu, žmogus kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų. Panašus motyvas užfiksuotas Jono Malalos kronikos intarpe (XIII a.), kuriame sakoma, kad saulę nukalęs Teliavelis.
Sakmėse vaizduojamas ir dangaus kūnų sukūrimas. Teigiama, kad visur buvo tamsu, žmogus kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų. Panašus motyvas užfiksuotas Jono Malalos kronikos intarpe (XIII a.), kuriame sakoma, kad saulę nukalęs Teliavelis.
Mėnulis
Apie mėnulio kilmę beveik nekalbama, tačiau įvairiai aiškinama, kaip atsirado jame matomi kontūrai.
Apie mėnulio kilmę beveik nekalbama, tačiau įvairiai aiškinama, kaip atsirado jame matomi kontūrai.
Žvaigždės
Su mitiniu įvykių laiku siejamas žvaigždžių atsiradimas. Didieji Grįžulo Ratai – tai septyni deimantai, pakilę į dangų iš samtuko, iš kurio vandeniu mergaitė pagirdė pakeleivį.
Su mitiniu įvykių laiku siejamas žvaigždžių atsiradimas. Didieji Grįžulo Ratai – tai septyni deimantai, pakilę į dangų iš samtuko, iš kurio vandeniu mergaitė pagirdė pakeleivį.