Ritualizuojama visa žmogaus veikla. Pagrindiniai ritualų kompleksai buvo susiję su svarbiausiais kalendorinių metų įvykiais – kalendorinėmis šventėmis ir svarbiausiais ūkio darbais.

Šiais laikais, dauguma ritualų yra virtę papročiais (o šie jau nėra ritualai). Papročiai yra praradę sakralumą, tačiau juose galima įžvelgti ir senojo tikėjimo ritualų pėdsakų.

Senasis lietuvių Mėnulio ir Saulės kalendorius. Aut. nežinomas. Šaltinis – baltai.lt

Visas žemdirbių šventes galima suskirstyti į dvi grupes:

  1. Šventės, kurių laikas derinamas su astronominiais ritmais.
  2. Šventės, susijusios su lauko darbų pradžia ir pabaiga.

 

Tinkama darbų pradžia ir pabaiga, mitinės mąstysenos pagrindus išlaikiusiam žmogui, buvo ne mažiau svarbi nei didžiosios kalendorinės šventės.

Kiekvieno konkretaus darbo – pirmojo gyvulių išgynimo, pirmosios vagos išarimo, sėjos, šienapjūtės, rugiapjūtės, linaminio, bei kitų darbų pradžią ir pabaigą lydėjo įvairiausios apeigos, magiški veiksmai, draudimai ir tikėjimai, turėję apsaugoti žmogaus turtą nuo nesėkmių.

Senajame žemdirbių kalendoriuje vėlų rudenį buvo švenčiamos kelios šventės, per kurias vyravo mirusių protėvių paminejimo apeigos. 

Tiek ikikrikščioniškos, tiek XX a. pasiekusios mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, kad artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems arba padėti, arba pakenkti, priklausomai nuo to, kaip su jomis elgiamasi.