Žvelgiant į baltų ir graikų, romėnų dievus, galime pastebėti panašumų. Pavyzdžiui, tiek mūsų kultūroje, tiek jų kultūrose galima atrasti ugnies, vandens ir žemės dievus. Galime iš visų dievų išskirti ir svarbiausią dievą.
Prieš tai susipažinome su pagrindiniais baltų dievais, o dabar pažvelkime, kokie panašūs dievai yra graikų ir romėnų kultūrose.
Dzeusas graikų mitologijoje – vyriausiasis dievas, dievų ir žmonių tėvas bei vyriausiasis valdovas.
Dzeusas sugeba sukelti žaibus, lietų ir vėją. Baltų kultūroje Perkūnas taip pat atsakingas už dangaus sferą ir audras.
Romėnų kultūroje šis dievas vadinamas Jupiteriu.
Sesers kasos nesupinamos, brolio žirgas nesulaikomas. Kas?
– Ugnis ir dūmai.
Gabija – lietuvių ugnies deivė. Pradžioje ji vaizduota katės arba paukščio pavidalu. Vėliau Ugnies deivė buvo vaizduojama moterimi, apsirengusia raudonais drabužiais ar moterimi su sparnais. Krikščionybės laikais, Gabija sutapatinta su Šv. Agota. Ji globojo ne tik namų židinio ugnį, bet ir visą ūkį, gyvulius, moterų darbus, ypač verpimą prie balanos ar žvakės.
Demetra – senovės graikų žemdirbystės ir derlingumo deivė. Demetros kultas buvo ypač populiarus tarp žemdirbių. Demetra tapatinama su romėnų Cerera.
Baltų mitologijoje tai atitiktų deivę Žemyną.
Visus girdo, maitina, o retas motina vadina. Kas?
– Žemė.
eivė Žemyna – žemės deivė, viso, kas gyva, motina.
Žemės apvaisinimą mūsų protėviai siejo su pirmojo pavasario griaustinio lietumi, kuris buvo laikomas dievo Perkūno vandeniu. Taigi Perkūnas lietumi palaisto žemę ir Žemyna pagimdo naują gyvybę.
Moiros – graikų mitologijoje, tai likimo deivės. Iš pradžių manyta, kad kiekvienas žmogus turi savo moirą. Vėlesniuose, olimpinio laikotarpio mituose minima viena, dvi arba trys moiros. Moiros senovės romėnų mitologijoje atitinka romėnų likimo deives parkas.
Atropė – gyvenimo gijos nutraukėja, viena iš trijų likimo deivių moirų.
Baltų mitologijoje tai atitiktų likimo deivę Laimą.
Nuo laimės į nelaimę žingsnis, nuo nelaimės į laimę žygis.
Hadas – tai požeminio pasaulio dievas, gyvenantis mirusiųjų karalystėje. Romėnų mitologijoje tai būtų Plutonas. Maždaug nuo V a. pr. Kr., Hadas Senovės Graikijoje imtas vadinti Plutonu, siekiant išvengti prisišaukti nelaimę. Graikų kalba Plutonas reiškia turtingas, nes valdo nesuskaičiuojamą daugybę žmonių sielų ir žemėje slypinčius turtus.
Hadas pagrobia Persefonę. Ji graikų pasaulyje yra derlingumo ir vėliau mirusiųjų pasaulio valdovė. Mirusiųjų karalystės vartus saugo trigalvis šuo Kerberas. Jis turėjo tris galvas, gyvatėmis apaugusį kūną ir gyvatės uodegą. Įeinančius į Hadą įleisdavo, bet nieko neišleisdavo.
Mūsų kultūroje – tai mirties deivė Giltinė.
Ateina tylėdama, išeina giedodama. Kas?
– Mirtis.
Giltinė – senovės lietuvių mirties deivė. Tikėta, kad ji turi mirtinų nuodų pilną ilgą liežuvį arba geluonį, kuriuo numarinami žmonės. Žmonių marinimas laikytas Giltinės pareiga, kurios neatlikus, suardoma pasaulio tvarka. Lietuvių folklore apibūdinama kaip sena, negraži moteris baltu apsiaustu.