Pakrikštijus Lietuvą ir Žemaitiją senojo lietuvių tikėjimo šventyklos buvo sugriautos, dievų atvaizdai sunaikinti. XIII–XVI a. šventyklų taip pat buvo nedaug – senojo tikėjimo apeigos dažniau būdavo atliekamos gamtoje – alkose ar šventose giraitėse prie šimtamečių ąžuolų.
Įvedus krikščionybę senojo tikėjimo kulto vietų pobūdis iš esmės nepasikeitė. Žemdirbiai ir toliau savo dievus apgyvendindavo šventose giraitėse, senuose medžiuose ar akmenyse, šalia buvo atliekamos tam tikros apeigos.
Vėlyvuose šaltiniuose minimas namų dievybių garbinimas. Tai tam tikrų svirnuose saugomų akmenų, su girnomis susietos erdvės, namų židinio ar namų kampo paminėjimai. Šios semantiškai reikšmingos namų erdvės išliko ir XX a. žemdirbių tradicijoje.
Šaltiniuose aprašomos kaimo bendruomenės puotos, kuriose vėlėms pastalėn būdavo numetami valgio kąsniai arba nuliejama dalis gėrimo.
Pakrikštijus Lietuvą ir Žemaitiją senojo lietuvių tikėjimo šventyklos buvo sugriautos, dievų atvaizdai sunaikinti. XIII–XVI a. šventyklų taip pat buvo nedaug – senojo tikėjimo apeigos dažniau būdavo atliekamos gamtoje – alkose ar šventose giraitėse prie šimtamečių ąžuolų.
Įvedus krikščionybę senojo tikėjimo kulto vietų pobūdis iš esmės nepasikeitė. Žemdirbiai ir toliau savo dievus apgyvendindavo šventose giraitėse, senuose medžiuose ar akmenyse, šalia buvo atliekamos tam tikros apeigos.
Vėlyvuose šaltiniuose minimas namų dievybių garbinimas. Tai tam tikrų svirnuose saugomų akmenų, su girnomis susietos erdvės, namų židinio ar namų kampo paminėjimai. Šios semantiškai reikšmingos namų erdvės išliko ir XX a. žemdirbių tradicijoje.
Šaltiniuose aprašomos kaimo bendruomenės puotos, kuriose vėlėms pastalėn būdavo numetami valgio kąsniai arba nuliejama dalis gėrimo.
Šventais laikytus ir dėl to gerbtus akmenis mini daugelis Lietuvos XVI–XVIII a. rašytinių šaltinių. Nuo seniausių laikų dalį šventų akmenų savuoju kultu apgaubė krikščioniškasis tikėjimas.
Šventais laikytus ir dėl to gerbtus akmenis mini daugelis Lietuvos XVI–XVIII a. rašytinių šaltinių. Nuo seniausių laikų dalį šventų akmenų savuoju kultu apgaubė krikščioniškasis tikėjimas.
XVIII a. pab. Lietuvos žemdirbių kultūroje įvyko lūžis, kai svarbiausi kaimo bendruomenės gyvenimo momentai buvo suderinti su bažnytinio kalendoriaus datomis.
Vaišės su pasilinksminimu ir XX a. liko kulminaciniu žemdirbių kalendoriaus švenčių akcentu. Išliko ir būdingos kreipimosi į dievus formulės, kai kreipimosi pradžioje dėkojama už praėjusio sezono rezultatus, o po to - ko nors prašoma.
XVIII a. pab. Lietuvos žemdirbių kultūroje įvyko lūžis, kai svarbiausi kaimo bendruomenės gyvenimo momentai buvo suderinti su bažnytinio kalendoriaus datomis.
Vaišės su pasilinksminimu ir XX a. liko kulminaciniu žemdirbių kalendoriaus švenčių akcentu. Išliko ir būdingos kreipimosi į dievus formulės, kai kreipimosi pradžioje dėkojama už praėjusio sezono rezultatus, o po to - ko nors prašoma.
XIX–XX a. žemdirbių kalendoriuje yra pažymėtos apie dvi dešimtis reikšmingesnių šventinių dienų. Tarp jų labiausiai išsiskiria Kalėdos, Užgavėnės, Jurginės, Velykos, Sekminės, Joninės, Žolinė ir Vėlinės.
Kadaise žemdirbystę globojusius dievus ir deives, XIX–XX a. švenčiant žemdirbių šventes, pakeitė krikščionių šventieji, bažnytinės pamaldos tapo privaloma šventinio ritualo dalimi.
Žemdirbiška magija papildyta ir krikščioniška liturgine simbolika – bažnyčioje imtasi šventinti vandenį, duoną, derlių, augaliją.
Gyvybės ciklo reikšmę turinčios apeigos buvo atliekamos prie šventinio vaišių stalo, sodyboje ar pasėlių laukuose.
XIX–XX a. žemdirbių kalendoriuje yra pažymėtos apie dvi dešimtis reikšmingesnių šventinių dienų. Tarp jų labiausiai išsiskiria Kalėdos, Užgavėnės, Jurginės, Velykos, Sekminės, Joninės, Žolinė ir Vėlinės.
Kadaise žemdirbystę globojusius dievus ir deives, XIX–XX a. švenčiant žemdirbių šventes, pakeitė krikščionių šventieji, bažnytinės pamaldos tapo privaloma šventinio ritualo dalimi.
Žemdirbiška magija papildyta ir krikščioniška liturgine simbolika – bažnyčioje imtasi šventinti vandenį, duoną, derlių, augaliją.
Gyvybės ciklo reikšmę turinčios apeigos buvo atliekamos prie šventinio vaišių stalo, sodyboje ar pasėlių laukuose.