Amatai susiję ne tik su bendruomenės veiklos specializacija, bet ir su turtine diferenciacija. Turėdami daugiau atliekamų produktų žemdirbiai užsakydavo dailesnius ir brangesnius papuošalus, ginklus, įrankius. IX–XI amžiais amatininkai jau pagamindavo tiek gaminių, kad jais galėjo aprūpinti ne tik savo bendruomenę, todėl įvairiuose kituose archeologiniuose paminkluose rastų dirbinių formos panašios ar net vienodos. Be geležies gavybos, kalvystės, spalvotųjų metalų lydymo ir dirbinių iš jų gamybos, baltai gamino keramikos dirbinius, randama puodynių.
Ši viena iš svarbiausių ūkio šakų nuėjo bene ilgiausią raidos kelią – nuo neolito, kai pasirodė pirmieji smailiadugniai rankomis lipdyti puodai, iki žiedžiamojo rato atsiradimo.Be puodų, iš molio lipdomi verpstukų smagračiai, formelės, tigliai ir kiti įrankiai spalvotiesiems metalams lydyti.
Medis buvo plačiai naudojamas nuo pačių seniausių laikų – iš jo daryti visi ūkyje vartoti padargai ar jų dalys, tačiau išlikusių medinių daiktų turime išties nedaug. Dažniausiai aptinkama medžio apdirbimo įrankių. Medis buvo reikalingas geležinių įrankių kotams ir ginklų rankenoms. Pagrindinis įrankis medžiui apdirbti buvo kirvis. Be jo, naudoti peiliai, kaltai, kalteliai, vedegos, skobtai, drožtuvai.
Iš kaulo daromos smulkių įrankių rankenėlės, šukos, adikliai, dūdelės. Vidurinio geležies amžiaus laikotarpiu vis dažniau iš ragų dirbdinami geriamieji ragai.
Lietuvos gyventojai jau nuo neolito gamino gintarinius dirbinius ir papuošalus bei jais prekiavo su šiauriniais ir pietiniais kaimynais. Baltijos gintaro neolitinių dirbinių randama Estijoje, Novgorodo ir Tverės srityse, Suomijoje ir Švedijoje.
Bronzos amžiuje svarbiausiu baltų mainų į vario lydinius objektu tapo gintaras. Jis buvo svarbus prekybos objektas Romos provincijose, bet ir baltų žemėse.
Juvelyrika iš gintaro.
TV kultūros laida „Gintaro tradicija“. Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2017)
Pasižiūrėkite trumpą video apie gintaro kilmę ir senovės lietuvių gintaro verslą.
Kuo ypatingi Baltų tradiciniai skridiniai, jų puošyba? Pasižiūrėkite interviu su prof. dr. Adomu Butrimu ištrauką.
TV kultūros laida „Gintaro tradicija“. Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2017)
Kokias išvadas galima padaryti apie gintaro tradiciją, jos ištakas Lietuvoje? Pasižiūrėkite interviu su prof. dr. Adomu Butrimu ištrauką.
TV kultūros laida „Gintaro tradicija“. Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2017)
Pasižiūrėkite vaizdo pasakojimą apie baltų pasaulėvaizdžio ženklus dirbiniuose.
Filme Rėdos rato ir Pasaulio medžio sąvokos aiškinamos susiejant jas su tradicine ornamentika ir ženklais.
Sakmės apie gintarą – Lietuvos identiteto dalis
Nors gintarą gaubia daug paslapčių, mitų esama vos kelių. Jie stipriai susiję su Lietuvos identiteto formavimu, politiniu naratyvu: su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, net tautos atsiradimu. Regis, sakmė apie Jūratę ir Kastytį gyvavo per amžius: ši istorija taip įaugusi į kiekvieno mūsų pasaulėjautą, kad dažnas pamiršta ar net nežino, kad lietuvių tautosakoje ji pirmą kartą buvo užrašyta XIX amžiaus viduryje. Ją užrašė poetas, rašytojas, tautosakininkas Liudvikas Adomas Jucevičius.
XX amžiaus pradžioje Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė sukūrė pasaką („Jūra“, 1908) apie verkiantį kūdikį, paliktą ant marių kranto, – šis kūdikis tarsi reprezentuoja Lietuvą: prie jo priplaukusi gulbė maitina vaiką gintaru. Gintaras čia nelyginant stiprybės šaltinis, tautos dvasios šaltinis, o kūdikis – tauta, jos dvasia. Taigi nuo XIX a. vidurio, o ypač XX a. pradžioje gintaras imamas tapatinti su Baltijos, tautos dvasia, kol galiausiai Maironis sueiliuoja poemą „Jūratė ir Kastytis”.
Ar žinote, kad gintaras dar vadinamas saulės akmeniu? Pasižiūrėkite video, ką apie gintrą kalba amatininkas.
Pasižiūrėkite siužetą apie gintaro gaudytojų verslą.