Išlikusio viso geležies amžiaus rūbų komplekto Lietuvoje nebuvo rasta. Tai lemia dirvožemio sąlygos, dėl kurių, ypač organinės kilmės dirbiniai – tekstilė, oda, daugeliu atveju visiškai išnyksta arba išlieka labai prastos būklės, fragmentiški.
Neturint išlikusių rūbų komplektų, aptiktų archeologinių tyrinėjimų metu, rekonstruojant kostiumo dalis, yra naudojama fragmentiška archeologinė medžiaga ir analogiška medžiaga iš kaimyninių kraštų, atsižvelgiant į chronologinį panašumą. Teritorine prasme, rekonstrukcijai naudojama naudinga tyrimų medžiaga iš Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Estijos.
Žvilgtelkite į rekonstruktorių sprendimus:
VšĮ „Aktualioji istorija“, TV laidos „Istorija gyvai“ ištrauka
Mokslininkų skaičiavimais, esant dirvos rūgštingumui pH 7 ir idealioms temperatūros bei slėgio sąlygoms, žemėje linas sunyksta po 200 metų, kaulai – po 600 metų, o vilna – po 1800 metų.
Tekstilės studijoje išskiriami pagrindiniai ir išvestiniai pynimai, dažniausiai pasitaikantys archeologinėje medžiagoje. Seniausi Lietuvoje randami dvinyčio, trinyčio ir keturnyčio vilnonio audinio fragmentai, datuojami II–III a. Tai – dvinytis drobinis, trinytis ir keturnytis ruoželiai, keturnytis sustiprintas ruoželis ir keturnytis rombinis ruoželis. Trinytis audinys ypač būdingas mūsų kraštams.
Vilnonio audinio fragmentas
Žvilgtelkite į vilnonės skaros rekonstrukciją:
Žvilgtelkite į vilnonės skaros rekonstrukciją:
Viršutinis rūbas – skraistė arba apsiaustas – ant pečių susiaučiamas drabužis. Jis yra vientiso audinio, mūsų kraštuose gausiai puošiamas metalinėmis detalėmis: įvijėlėmis, žiedeliais, skardelėmis, metaliniais vamzdeliais. Gali būti pasiūtas iš kailių (Palangos kapinyne rasti kailio likučiai).
Sermėga, tunika arba „kaftanas“ (lietuviškas atitikmuo galėtų būti „durtinys“). Šis rūbas traktuojamas kaip vyriškas. Apie jį, jo formą ir nešioseną galima spręsti iš kai kurių papuošalų ar aprangos detalių, rastų Lietuvoje. Archeologiniai tekstilės radiniai iš baltų ir kaimyninių kraštų prisideda prie šio rūbo rekonstrukcijos.
Kelnės – vyriškas rūbas, manoma, atsiradęs kartu su raitija. Lietuvoje nerasta nei kelnių, nei jų fragmentų. Kokios buvo kelnės – galima tik spėti, o jas rekonstruojant, galima naudotis kaimyninių kraštų archeologine medžiaga. Danijoje, Norvegijoje yra rasta nesuirusių kelnių pavyzdžių, kurios gali būti priskiriamos romėnų ir vikingų laikotarpiui.
Vytinės juostos – tai siauri ir ilgi audiniai, kuriems vyti buvo naudojamos lentelės – keturkampės plokštelės su skylutėmis kampuose siūlams verti. Manoma, kad vytinės juostos buvo naudojamos drabužiams sujuosti ar surišti, sudėtingesnės – drabužių apdailai (juostelėmis būdavo apsiuvami ar apaudžiami drabužių kraštai).
Lietuvos archeologinė medžiaga rodo, kad ankstyviausios vytinės juostelės siekia II a., Latvijoje – VI a. Nuo X a. pasirodo juostos, austos iš spalvotų siūlų. Vienas geriausiai išlikusių pavyzdžių – Paragaudžio kapinyne aptikta X-XI a. ornamentuota juosta. Jos ornamentas būdingas ir XIX a. suvalkiečių, dzūkų juostoms.
Metaliniai papuošalai ir daiktai yra tai, ką galima atkurti beveik 100% tikslumu. Papuošalų įvairovė ir skirtinga kai kurių jų rūšių padėtis kapuose leidžia spėti, kad tai buvo svarbus kultūrinio gentinio identiteto rodiklis. Kai kurie papuošalų ir metalinių dirbinių (darbo įrankių ir ginklų) tipai yra būdingi tik tam tikriems regionams ir tam tikram istorijos tarpsniui bei siejasi su laidojimo papročiais.
TV laidoje „Vijos, rišančios su senovės lietuviais“ apie metalinių papuošalų rekonstrukcijos įrankius ir procesą pasakoja archeologas, juvelyras, dainų autorius Evaldas Babenskas:
TV kultūros laidų ciklas „Skrajojantys ežerai: baltų mitai ir simboliai“ | „Vijos, rišančios su senovės lietuviais“ (2 laidos fragmentas). Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ (2017)
Galvos danga, pagaminta iš žalvario plokštelių
Galvos danga – kepurėlės, juostos, skarelės ar nuometai, apgalviai – nuo geležies amžiaus pradžios (I–IV a.) buvo puošiama įvairiomis metalinėmis detalėmis arba buvo daroma vien iš metalinių detalių: įvijėlių, plokštelių, skirstiklių. Moterų kapuose, galvos srityje, abipus smilkinių, randami metaliniai žiedeliai iš apvalios ar kampuotos vielos – antsmilkiniai.
Galvos danga – kepurėlės, juostos, skarelės ar nuometai, apgalviai – nuo geležies amžiaus pradžios (I–IV a.) buvo puošiama įvairiomis metalinėmis detalėmis arba buvo daroma vien iš metalinių detalių: įvijėlių, plokštelių, skirstiklių. Moterų kapuose, galvos srityje, abipus smilkinių, randami metaliniai žiedeliai iš apvalios ar kampuotos vielos – antsmilkiniai.
Archeologinėje terpėje, tam tikrais atvejais, oda išlieka kur kas geriau negu tekstilė. Yra išlikusių odinių avalynės, diržų, dirželių, galvos apdangalų fragmentų. Nemažai šių odos radinių išliko dėl konservavimui būdingų savybių turinčių metalinių detalių – vinučių, kniedžių, plokštelių, apkalėlių, spurgelių, įvijėlių.
Avalynė
Odinių batų ir jų likučių randama nemažai. Geležies amžiaus paminkluose, odinė avalynė išlikusi prastai ir fragmentiškai, kartais sunku nustatyti apavo formą. Pagal metalines apavo detales, dirželius su sagtelėmis, jų padėtį kapuose, kartais galima nustatyti batų aukštį ir dydį. Iš odos buvo gaminamos naginės, pusbačiai, batai ir aukšti auliniai batai.
Odinių batų ir jų likučių randama nemažai. Geležies amžiaus paminkluose, odinė avalynė išlikusi prastai ir fragmentiškai, kartais sunku nustatyti apavo formą. Pagal metalines apavo detales, dirželius su sagtelėmis, jų padėtį kapuose, kartais galima nustatyti batų aukštį ir dydį. Iš odos buvo gaminamos naginės, pusbačiai, batai ir aukšti auliniai batai.
Batų rekonstrukcija
Žvilgtelkite į batų rekonstrukciją – pokalbis su tradicinių amatų meistre-batsiuve D. Grigoniene:
VšĮ „Aktualioji istorija“ TV laidos „Istorija gyvai. Apavo istorinė raida“ ištraukos
Žvilgtelkite į batų rekonstrukciją – pokalbis su tradicinių amatų meistre-batsiuve D. Grigoniene:
VšĮ „Aktualioji istorija“ TV laidos „Istorija gyvai. Apavo istorinė raida“ ištraukos