Instrumentinių sutartinių skyriuje jau susipažinote su nemenka dalimi tradicinių instrumentų. Šiame skyrelyje apžvelgsime likusius ankstyvesnės instrumentinės muzikos instrumentus ir instrumentų klasifikaciją. Pagal garso šaltinį ir išgavimo būdus, liaudies instrumentai yra skirstomi į grupes.
Idiofonai – [<gr. idios = savas, privatus + gr. pho-ne- = garsas] – saviskambiai instrumentai. Idiofonų garsas susidaro smūgiu suvirpinus instrumentą arba jo dalį. Garsas labai greitai gęsta, o tembras būna sausas ir aštrus.
Šiai instrumentų grupei priklauso tabalai. Pasiklausykite jų skambesio.
Šiai instrumentų grupei priklauso ir dambrelis. Pasiklausykite jo skambesio.
Taip pat šiai instrumentų grupei priklauso skrabalai. Pasiklausykite, kaip jie skamba.
Membranofonai – [<lot. membrana – odelė, plėvelė + gr. phone = garsas] – mušamieji instrumentai. Membranofonų garsą sukelia ant tam tikros formos (neaukšto cilindro, katilo) korpuso užtemptos viena ar dvi membranos, virpinamos pirštais, delnu, kuokele arba lazdelėmis.
Šią instrumentų grupę atstovauti galėtų būgnas (kelmas).
Chordofonai – [<gr. chorde=styga+gr.phone=garsas] – styginiai instrumentai. Chordofonų garsas susidaro suvirpinus stygą brauktuku arba pirštais (skambinamieji), braukiant per ją stryku (strykiniai).
Šiai instrumentų grupei priklauso kanklės.
Aerofonai – [<gr.aer=oras+gr. phone = garsas] – pučiamieji instrumentai. Aerofonų garsą sukelia korpuse vibruojantis oras, sužadintas atsimušusio į pučiamosios angos briauną oro srauto (švilpiamieji), liežuvėlio (liežuvėliniai), prie pūstuko priglaustų lūpų virpesių (pūstukiniai).
Šiai instrumentų grupei priklauso ragas.
Vienu ankstyviausių bei archajiškiausių instrumentų laikomas būgnas.
Membranofonas. Manoma, kad Mesopotamijoje ir Egipte būgnai buvo naudojami jau prieš 4000 metų, tačiau jie buvo gaminami iš greitai suyrančių medžiagų, tad išlikusių senųjų būgnų pavyzdžių yra labai mažai.
Daugelyje pasaulio tautų tikima, kad būgno garsai gali nuvyti blogį ir iškviesti gerąsias dvasias, dėl to būgnai naudoti ritualuose, kaip maginę galią turintis instrumentas.
Pagal R. Midgley (1999)
Lietuvoje grota įvairiais būgnais, vieni iš jų – cilindriniai būgnai. Gaminami išskaptuojant medžio kamieną ir aptempiant oda (iš vienos arba iš abiejų pusių). Šiais būgnais grojama dviem lazdelėmis, naudojami laidotuvėse, kiek vėliau – signalams perduoti. Būgnas užėmė tokią svarbią poziciją liaudies muzikoje, kad „būgnijimo tradicijų nepajėgė išstumti net pagoniškų reliktų netoleravusi krikščionybė.“
Pagal M. Baltrėnienę, R. Apanavičių (1991)
Piemenaitė išgena karves į lauką, Panevėžio apskr. Aut. B. Buračas
Piemenų naudojami instrumentai pasižymi paprastumu, yra nesudėtingai pagaminami. Vis dėlto, pati instrumentinė muzika – ne tokia jau paprasta – gausu ornamentikos, laisvos ritmikos, improvizacijos.
Švilpukas-molinukas
Tai dar vienas aerofoninis piemenų instrumentas. Ne veltui laikomas dailiosios keramikos dirbiniu – lipdomas įvairių paukščių ir gyvūnų formos, rečiau – moters ar raitelio. Jais grojama pamėgdžiojant paukščių balsus, gamtos garsus.
Apie molinukus atsiliepia: „turėjo piemenėliai molio pypynes, su kuriomis pavasarį, ožaičius ir jėraičius po laukus ganydami, tancino“.
Pagal M. Baltrėnienę, R. Apanavičių (1991)
Molinuku groja S. Petreikis:
Molinuku ir birbyne grojama G. Svilainio kūrinyje „Būro metai“. Šis kūrinys paremtas K. Donelaičio poema „Metai“. Jame, ne tik grojama instrumentais, tačiau ir deklamuojamas-šaukiamas poemos tekstas.
Pasiklausykite šio kūrinio, ar atpažįstate birbynės ir molinuko garsą?
Rinkinė
Kratomasis, beldžiamasis idiofonas. Ganymo signalinis instrumentas, įnagis. Gaminamas iš dvišakės arba kryžmos medinės lazdos ir krosnies rinkių (lankainių), šakos galai surišami. Iki XX a. pirmos pusės, piemenys, kratydami rinkinę ore arba belsdami į žemę, drausmindavo galvijus, taip pat vaikydavo vilkus.
Pagal R. Midgley (1999) ir Visuotinę lietuvių enciklopediją
Vėliau, pradėta tobulinti birbynę, kad ji išlaikytų liaudiškus požymius (medinį korpusą, pririštą liežuvėlį ir ragą), tačiau galėtų išgauti daugiau garsų.
Pagal R. Midgley (1999) ir M. Baltrėnienę, R. Apanavičių (1991)
Lamzdeliai
Lamzdelių repertuare vyrauja piemenų improvizacinės melodijos – raliavimai, ridavimai, tirliavimai.
Pagal M. Baltrėnienę, R. Apanavičių (1991)
Birbynė
Liežuvėlinis aerofonas, dar vadinamas Sekminių rageliu ar klernečiuke. Šiuo instrumentu piemenys grodavo Sekminių apeigose, skatinančiose vaisingumą. Instrumentas yra nesudėtingai pagaminamas iš šiaudo, nendrės, medžio ar net žąsies plunksnų. Kartais, instrumento gale, pritaisydavo tošies ar rago žiotis. Birbynės, pagal struktūrą, skirstomos į kelis tipus. Vieni – gaminti ir naudoti vaikų, piemenukų žaidimams, gyvulių raminimui, kiti – groti net šokiams (atlikdavo klarneto partiją, dėl to vadinta klernečiuke). Birbyne pamėgdžiodavo įvairius garsus, grodavo siauro diapazono improvizacijas, nesudėtingas dainas, šokius.
Vėliau, pradėta tobulinti birbynę, kad ji išlaikytų liaudiškus požymius (medinį korpusą, pririštą liežuvėlį ir ragą), tačiau galėtų išgauti daugiau garsų.
Pagal R. Midgley (1999) ir M. Baltrėnienę, R. Apanavičių (1991)
Beržo tošelė
Aerofonas, dar vadinamas lakštingala. Pučiama pro vieną nuplonintą kraštą. Garsas stiprus ir skardus. Naudotas medžiotojų ir paukštgaudžių kaip vilioklis, taip pat kaimo kapelose. Vėliau, vietoj beržo tošies, muzikantai pradėjo naudoti fotojuostą ir pritarti armonikai imituojant smuiką ar paukščių balsus.
Pagal R. Midgley (1999) ir Visuotinę lietuvių enciklopediją
Kaip pasigaminti beržo tošelę?
Mokomajame įraše pateikiama instrukcija, kaip pasigaminti jau minėtą itin paprastą ir mažai pasiruošimo reikalaujantį instrumentą – beržo tošelę.