Liaudies medicinoje naudotos įvairios žolelės. Aut. nežinomas
Liaudies medicina – tai savamokslis, paremtas tūkstančių metų patirtimi, gydymas namų vaistais, ritualais, procedūromis, siekiant sumažinti skausmą ir išgydyti ligą.
Paklausykite įrašo apie Aukštadvario krašto liaudies mediciną:
Lietuvių liaudies medicina yra Lietuvos kultūros dalis: daug lietuvių liaudies medicinos žinių atsispindi papročiuose ir tautosakoje. Tai lietuvių kaimo bendruomenės tradicinių sveikatos apsaugos, ligų prevencijos bei gydymo būdų visuma.
Norėdami geriau susipažinti su liaudies medicina kaip kultūros reiškiniu, patyrinėkime Raimundo Kaminsko, Kauno medicinos universiteto docento, straipsnio „Lietuvių liaudies medicina kaip tyrimų ir studijų objektas: charakteristikos, įžvalgos ir perspektyvos“ citatas.
Kokias sritis apima liaudies medicina?
Gydymas augalinės kilmės medžiagomis
Įvairiais augalais gydyta labai dažnai. Buvo žinoma daugiau kaip 2 000 gydomųjų augalų. Nuo seniausių laikų žinota, kada, nuo kokių ligų ir kokius augalus rinkti, kaip juos saugoti.
Paprastai vaistažoles rinkdavo moterys. Kone kiekviena šeimininkė žinojo pagrindines žoleles nuo kosulio, karščiavimo ir kitų dažniau pasitaikančių ligų. Tokį vaistinių augalų žinojimą perimdavo jaunoji karta – kiekvienas vaikas mokėjo nusibalnotą kelį pagydyti sutrintais gysločio ar kraujažolės lapais.
Liaudies medicina. Vaistažolės. Aut. nežinomas
Gydymas augalinės kilmės medžiagomis
Kone kiekvienas kaimas turėjo savo žolininkę / žiniuonę, kuri gelbėdavo rimtesniais atvejais, gerai išmanė žoles, paprastai būdavo ir kaimo pribuvėja, neretai mokėdavo ir užkalbėjimų nuo tam tikrų ligų.
Augalinės kilmės medžiagos naudojamos gydomosioms arbatoms, antpilams, tepalams ruošti. Taip pat – smilkymams, vanojimams, kompresams.
Liaudies medicina. Vaistažolės. Aut. nežinomas
Gydymas gyvūninės kilmės medžiagomis
Liaudies medicinoje plačiai naudotos ir gyvūninės kilmės medžiagos. Tai gali būti kiškių, žąsų, barsukų taukai, avių ar ožkų pienas, bičių medus.
Kartais nuo tam tikrų ligų naudojo išdžiovintą ir sutrintą bitę ar iš skruzdėlyno ištrauktą skruzdžių rūgšties prisotintą skepetą.
Iš gyvūninės kilmės medžiagų buvo gaminami vaistai, tepalai, jos galėjo būti maišomos su augalinėmis medžiagomis.
Medaus korys. Aut. R. Linkaitė
Užkalbėjimai
Įvairių ligų užkalbėjimai susiję su tam tikromis apeigomis. Pavyzdžiui, užkalbama saulei tekant ar leidžiantis, žiūrint į saulę ar mėnulį, pučiant tam tikros krypties vėjui ir pan.
Užkalbama ant duonos, ant vandens, ant cukraus, ant druskos, ant medaus. Paprastai užkalbėjimai kartojami tris kartus, sakomi neatsikvepiant.
Užkalbėjimų nebuvo galima niekam pasakyti – tikėta, kad tuomet jie neteks galios. Perduoti užkalbėjimus buvo galima tik prieš mirtį, paprastai ne bet kam, o vyriausiam arba jauniausiam vaikui.
Cukrus. Aut. nežinomas
Termoterapija
Tai – atskira liaudies medicinos dalis, glaudžiai susijusi su pirties tradicijomis. Čia ligonis buvo ne tik gydomas vanojant vanta ar masažuojant – buvo statomos taurės, sodinama ant garuojančio kubilo ir pan.
Pirties tradicijos sprendė ir sveikatos tausojimo bei higienos laikymosi problemas. Pirtyse buvo švarinamasi ir grūdinamasi. Išsikaitinę pirtyse mėgdavo niurktelėti į šaltą vandenį ir taip grūdinti organizmą.
Pirtyje. Aut. J. Stacevičius
Pirties kultūra
Pirtyse žmonės socialiai bendraudavo – būtent čia atgal į bendruomeninį gyvenimą sugrįždavo jaunamartės ir gimdyvės. Kadangi tradiciškai pirtyse lankydavosi atskirai vyrai, atskirai moterys, čia jaunimas nutaikydavo progą pasikalbėti jiems aktualiais intymiais klausimais su vyresniaisiais.
Kūrenant pirtį kaitinti drabužiai nuo parazitų. Čia maudantis išsiskalbiami smulkūs skalbiniai. Baltus didžiuosius skalbinius moterys ir merginos paprastai skalbdavo prie vandens telkinio, velėdamos (išdaužydamos) kultuve, išmuilintus naminiu muilu, pasigamintu iš medžio pelenų šarmo ir riebalų.
A. Buračaitė velėja žlugtą (žlugtas – pamerkti, skalbiami ar ką tik išskalbti skalbiniai) upėje. 1931 m.
Liaudies chirurgija
Liaudies chirurgijai priskiriami lūžių sutvarstymas, pūlinių, kraujo nuleidimas, dėlių dėjimas, skaudamų pieninių dantų ištraukimas, rakščių pašalinimas ir pan. Dažniausiai chirurginius veiksmus atlikdavo šeimos vyrai, kartais – geriausias kaimo barzdaskutis.
Pele pele, še tau kaulinį, duok man geležinį. Aut. nežinomas
Liaudies medicina šiomis dienomis ypač gyvybinga. Internetinėje erdvėje rastume daug žolininkų, vaistažolių rinkėjų, liaudies medicinos žinovų, besidalijančių patirtimi ir žiniomis savo įkurtose svetainėse ar įvairiose televizijų laidose.
Šiomis dienomis vis dar galima užrašyti ir senosios liaudies medicinos žinių. Šioje srityje daug nuveikusi etnologė Rita Balkutė, kuri didžiąją gyvenimo dalį paskyrė liaudies medicinai. Jos archyvuose – daugybė receptų ir net užkalbėjimų, kuriuos labai vertino senoliai.
Pasiklausykite LRT laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įrašo ištraukos:
O šioje įrašo su Rita Balkute ištraukoje išgirsite, ar vis dar galima rasti senųjų liaudies medicinos žinių pateikėjų: