Etninių šokių aprašymų yra įvairiuose šaltiniuose, pavyzdžiui, IX–XVIII a. keliautojų aprašuose apie baltus ar archyvuose. XI–XX a. rašytiniuose dokumentuose minimi apeiginiai šokiai, šokti per vestuves, laidotuves, gimtuves, kalendorines ir darbo šventes. Senesnės kilmės apeiginiai šokiai daugiausia palydimi dainų, o pagrindinės šokėjos merginos ir moterys.
Žingsniai nesudėtingi, žemi ir siauri, dažni treptelėjimai. Būdingas archajinio šokio piešinys – ratas, eilė, tiltelis, žvaigždutė, žilvitis, gyvatėlė. Figūroms būdinga įvairūs pynimai, nardymai, apsisukimai.
Lietuvoje XIX a. paplito poriniai ir kadriliniai šokiai, kuriems dažniausiai vadovauja vyrai. Šioje temoje tyrinėsime šiuos šokius, kurie ir šiandien šokami ir puoselėjami folkloro ansamblių, šokio klubų.
Poriniai šokiai šokami vakaronėse, renginiuose, koncertuose ir asmeninėse šventėse, pavyzdžiui, vestuvėse. Perėmę šokimo tradiciją, folkloristai ir etnomuzikologai organizuoja vakarones, stovyklas.
Viena ryškiausių iniciatyvų Lietuvoje yra šokių klubas, įkurtas etnochoreografės Dalios Urbanavičienės, kuris kiekvienais metais visoje Lietuvoje populiarina tradicinius šokius, kviečia kartu šokti, mokytis, bendrauti ir linksmai bei prasmingai leisti laiką. Šis klubas veikia Vilniuje ir jo pavyzdžiu pradėjo steigtis tradicinių šokių klubai ir kituose Lietuvos miestuose.
Lietuvoje XIX a. paplito poriniai ir kadriliniai šokiai, kuriems dažniausiai vadovauja vyrai. Šioje temoje tyrinėsime šiuos šokius, kurie ir šiandien šokami ir puoselėjami folkloro ansamblių, šokio klubų.
Poriniai šokiai šokami vakaronėse, renginiuose, koncertuose ir asmeninėse šventėse, pavyzdžiui, vestuvėse. Perėmę šokimo tradiciją, folkloristai ir etnomuzikologai organizuoja vakarones, stovyklas.
Viena ryškiausių iniciatyvų Lietuvoje yra šokių klubas, įkurtas etnochoreografės Dalios Urbanavičienės, kuris kiekvienais metais visoje Lietuvoje populiarina tradicinius šokius, kviečia kartu šokti, mokytis, bendrauti ir linksmai bei prasmingai leisti laiką. Šis klubas veikia Vilniuje ir jo pavyzdžiu pradėjo steigtis tradicinių šokių klubai ir kituose Lietuvos miestuose.
Kadrilis – vidutinio tempo šokis su įvairiomis figūromis, kurį šoka lyginis porų skaičius paprastuoju arba dvigubuoju žingsniu. Lietuvoje senovėje buvo šokta daug ir įvairių kadrilių. Žmonės apie kadrilius sakydavo, kad kai skamba kadrilis, kojos pačios kilnojasi.
Pažiūrėkite vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip šokamas kadrilis. Jį šoka Dargužių kaimo gyventojai, šokėjai. Pateiktas tradicinis šokio variantas, gyvoji tradicija. Varėnos rajonas.
Kadriliai yra posminės struktūros, gali būti daugiau kaip 10 posmų. Šoka porinis porų skaičius eilėmis, kvadratu arba ratu, dažnai šokėjai kartoja tą pačią figūrą vieni paskui kitus. Kartais įterpiami kiti šokiai, pavyzdžiui, polka valsas ar fokstrotas. Žemaitijoje susiklostė savitas kadrilinių šokių tipas – jonkelis, kurį šoka 4 poros. Yra daug šio šokio variantų: Blezdinginis, Daužtinis, Kertinis, Lendamasis, Našlinis.
Pažiūrėkite, kaip šokamas porinis šokis jonkelis. Būdingas pynimas, keitimasis vietomis, sukimasis. XIX a. pab.–XX a. pr. šoktas Žemaitijoje.
Pažiūrėkite, kaip kadrilį šoka VU folkloro ansamblis „Ratilio“. Tradiciškai pritaria kapelija. Kadrilis šoktas Kaišiadorių raj.
Pažiūrėkite, kaip kadrilį šoka VU folkloro ansamblis „Ratilio“. „Dainių kadrilis“ iš Kaišiadorių raj. Šitaip jį šoka studentai, kurie mokosi iš gyvosios tradicijos, etnochoreografinių ekspedicijų užrašų.
Lietuvių liaudies etnochoreografijai didelę įtaką padarė XIX a. iš Vakarų Europos ir slavų tautų pradėję plisti šokiai (valsas, polka, kadrilis, krakoviakas ir kiti), tuomet atsirado instrumentinė muzika ir greitas šokių tempas. XX a. antroje pusėje dėl politinių ir kitų pokyčių, lietuvių liaudies šokių gyvoji tradicija ėmė nykti. Įsigalėjo klasikinių ir kitų tautų šokių elementai ir pradėjo kurtis stilizuoti tautiniai šokiai, atliekami dainų ir šokių ansamblių. Žymiausias stilizuotų šokių ansamblis – „Lietuva“.
Valstybinio ansamblio „Lietuva“šokėjai. Aut. Martynas Jutėnas