1938 metų Kalėdos Kraucevičių šeimoje. Aut. nežinomas. Šaltinis – epaveldas.lt
Kalendorinių ir darbo papročių bei tautosakos sistemos susiformavimą lėmė nuo gamtos pakitimų priklausantis senovės žmonių elgesys. Kalendorinių papročių atspindžius matome tiek trumpojoje (smulkiojoje) tautosakoje, tiek sakmėse, padavimuose, tiek dainose.
Pasižiūrėkite Kalėdų žaidimą Untyte, tatato:
Patyrinėkite, kaip kalendoriniai papročiai atsispindi tautosakoje.
GYVULIŲ KALBA
Kitsyk šnekėdava senyje žmonis, kad gyvole šnek Kūčių vakarą. Viens žmogus es klausytys. Pašėri Kūčių vakari gyvolius, pats pasikavoji staldi ir klausos. Karvis ėd, ėd vyną kita ir saka: – Ėskem ėskem paskutinį sykį nū sava šeimininką – uns daugiau mūsų nebšers. Įlėk pri arklių, arkle tun patį šnek: – Ėskem ėskem paskutinį sykį nū sava šeimininką – uns daugiau mūsų nebšers. Parsigunda baise tas žmogus, parėji numyn, susirga ir meri.
LTR 3148(21). P. Gulbių k., Laumėnų apyl., Varnių r. – Aleksandras Vėlius, 49 m. U. N. Vėlius 1958. AT 671 D. Labai populiari sakmė. Dažniausiai kalba tik arkliai ir pasako, ką veiks kitą dieną. Vienas arklys sako vešiąs šeimininką į kapus.
NUPJAUTAS BATAS
Vienas šiaučius siuvo Kūčių vakare batus. Jis norėjo juos užbaigti. Bet staiga už lango kažkas ėmė jį mėgzdyti ir liepė: – Nupjauk, – sako, – man nosį. Jis pjovė jam nosį ir nupjovė sau čebato galą. Tai buvo ženklas, kad Kūčių naktį dirbti nevalna.
LTR 2079(251). P. (Linkuva), Ś1 aps. – A. Tentaris, 67 m. U. J. Spudas 1939. Sakmė užrašyta įvairiuose regionuose; jos siužetas gana stabilus.
ŠVYKŠTAS
<...> Eina kerdžius kaimo gatve, ilga lazda pasiramsčiuodamas, ir šaukia: – Pridurk švykštą, pridurk švykštą! Tuojau išbėga iš kurios nors trobos vaikučiai ir kimba iš užpakalio į kerdžiaus kailinius. Taip susidaro ilga vilkstinė, kuri, užėjusi į kiekvieną pakelės trobelę, kaip išmanydama linksmina mažus vaikelius.
BLKP p. 150. Kitur vaikų vora buvo vadinama varmasu. Vaikai užeidavo į namus ir prašydavo dovanų.
ATAUGUSI AUSIS
Vienas neturtingas žmogus neturėjo kuo užsigavėti. Turėjo jis vieną meitėlį, bet nenorėjo pjauti. Tai ėmė ir nupjovė tam meitėliui ausį ir užsigavėjo. Po kiek laiko žiūri - ausis vėl ataugusi. Paskui atėjo Velykos, reikia atsigavėti. Jis vėl nupjovė vieną ausį, bet ta nebeataugo. Mat užsigavėti reikia būtinai tą dieną, o atsigavėt galima tada, kada yra kuo.
LTR 1346(49). P. Kiauliškio vnk., Nemunėlio Radviliškio vis., Brž aps. – A. Krivickas, 60 m. U. B. Krivickas 1937
BESIMALANČIOS RAGANOS
Teipogi labai seniai vieno gaspadoriaus bernui prireikė švento Jurgio rytą eiti klaiman, kur stovėdavęs kubilas su vandeniu (gal su sula). Ir išvydo tame kubile besimaudančias raganas. Sugriebęs tada degutuotą botagą, sušėrė keletą kartų per pečius ir parbėgo namuosna. Valgant pusrytį, pamatė savo gaspadinės veidą, ringėmis smaluotą. Tada dasigodojo, jog ir ana buvo kubile.
LRš 70. P. Didžiuliškių k., Troškūnų vis., Pn aps. – U. L. Didžiulienė 1883. Sakoma, kad per Jurgines raganos maudosi suloje.
MAUDYMASIS JONINĖSE
Per šventą Joną, vakare, raganos eidavo maudytis. Viena pas mus buvo ragana čia visai netoli, Katinuos. Arklius vaikiai ganė. Nagi žiūri – atei – METAI VASARA 64 na su dukterimis, tik maudosi, tik vanojasi! Ant galo pamatė, kad tie vaikiai mato jas. Tai sako: – Na, tik pasakykit, tik netylėkit, tai visi akli paliksit! Ir bijojo sakyt. Tik vėliau išsipasakojo.
LTR 3835(954). P. Kočėnų k., Brž r. – O. Disienė, 74 m. U. D. Šilainytė ir K. Viščinis 1966.
RUGIŲ ŽIEDŲ ŠIUPINĖLIS
Joninių naktį raganos prisibrauko, sako, rugių žiedų ir verda iš jų šiupinėlį, su kuriuom pasitepa sau pažastis ir išlekia per kaminą ir susirenka ant kokio aukšto kalno.
BsLP 1 p. 74. P. Ožkabalių k., Bartninkų vis., Vlkv aps. – U. V. Basanavičius 1872–1877
VĖLĖS BAŽNYČIOJE
Viena moteris Vėlinių naktį pasislėpė bažnyčioje, norėdama pamatyti, ką vėlės darys. Vėlės susirinkusios klausinėja: – Kas čia smirdi? Ji, pamačiusi savo seserį, norėjo prašnekinti, bet vėlės taip ją užpuolė, kad vos beišspruko pro duris laukan. Tik spėjo beišgirsti: – Tavo laimė, kad išsprukai!
LTR 1167(585). P. Rūtelių k.z Kaltinėnų vis., Trg aps. – M. Misevičienė, 37 m. U. A. Brazdeikis, 1937
Būdingiausi kalendorinių dainų motyvai, jų simbolika siejasi tiek su svarbiausiomis kalendorinėmis lietuvių šventėmis, tiek su senaisiais agrariniais ir vedybiniais papročiais, kurių neatsiejama dalis buvo patys įvairiausi derliaus sėkmės, orų, vedybų laiko ar partnerių maginiai spėjimai.
Pasiklausykite folkloro ansamblio ,,Sedula“ atliekamos dainos Vidury lauko grūšelė auga. Tai Advento-Kalėdų laikotarpio daina.
Skiriamos dvi žanrinės dainų grupės
Žiemos ir pavasario-vasaros ciklų dainos buvo dainuojamos griežtai tik tuo laikotarpiu, jokiu būdu nedainuojamos, pavyzdžiui, advento dainos per Velykas ir kt.
Žiemos ir pavasario-vasaros ciklų dainos buvo dainuojamos griežtai tik tuo laikotarpiu, jokiu būdu nedainuojamos, pavyzdžiui, advento dainos per Velykas ir kt.
Žiemos ciklo dainos
Didžiausiai lietuvių kalendorinių dainų grupei – advento–Kalėdų – dainoms yra būdingas griežtai apibrėžtas regioninis paplitimas. Šių dainų gyvavimo vietos – Dzūkijos ir Rytų Lietuvos regionai.
Žiemos ciklo dainoms priskiriamos advento–Kalėdų dainos, taip pat vadinamosios kalėdotojų dainos. Vyraujanti visų šių dainų ir žaidimų motyvinė linija – jaunimui itin aktualūs poros rinkimosi, piršlybų, šeimos sukūrimo motyvai. Dar viena ryški šių dainų tema – dovanų ruošimo, siuntimo apdainavimai.
Didžiausiai lietuvių kalendorinių dainų grupei – advento–Kalėdų – dainoms yra būdingas griežtai apibrėžtas regioninis paplitimas. Šių dainų gyvavimo vietos – Dzūkijos ir Rytų Lietuvos regionai.
Žiemos ciklo dainoms priskiriamos advento–Kalėdų dainos, taip pat vadinamosios kalėdotojų dainos. Vyraujanti visų šių dainų ir žaidimų motyvinė linija – jaunimui itin aktualūs poros rinkimosi, piršlybų, šeimos sukūrimo motyvai. Dar viena ryški šių dainų tema – dovanų ruošimo, siuntimo apdainavimai.
Pavasario–vasaros ciklo dainos
Pavasario–vasaros ciklo folklorui priskiriamos dainos, lydėjusios šventes nuo Užgavėnių iki Joninių. Negausioms Užgavėnių dainoms būdingi bendrą siautulingą užgavėniško karnavalo nuotaiką atitinkantys motyvai, jose daug judesio, važinėjimo arkliais (žirgo vaizdinys šiose dainose bene populiariausias), linksminimosi.
Pavasario–vasaros kalendorinį ciklą užbaigia trumpiausią naktį švenčiama vasaros saulėgrįžos šventė – Joninės. Šiai šventei kaip jokiai kitai būdinga daug linksmybių, daug ugnies, daug įvairiausių apeiginių veiksmų pasitelkiant vandenį ir augmeniją.
Pavasario–vasaros ciklo folklorui priskiriamos dainos, lydėjusios šventes nuo Užgavėnių iki Joninių. Negausioms Užgavėnių dainoms būdingi bendrą siautulingą užgavėniško karnavalo nuotaiką atitinkantys motyvai, jose daug judesio, važinėjimo arkliais (žirgo vaizdinys šiose dainose bene populiariausias), linksminimosi.
Pavasario–vasaros kalendorinį ciklą užbaigia trumpiausią naktį švenčiama vasaros saulėgrįžos šventė – Joninės. Šiai šventei kaip jokiai kitai būdinga daug linksmybių, daug ugnies, daug įvairiausių apeiginių veiksmų pasitelkiant vandenį ir augmeniją.
Velykiniai lalavimai ir sūpuoklinės dainos
Velykų šventės kontekste labiausiai išsiskirianti dainų tradicija – velykiniai lalavimai. Lalavimuose daug gamtos gyvybės motyvų (žalias vynas, vainikų pynimas, žiedų kaldinimas ir pan.), jų poetika ir simbolika artima vestuvinėms dainoms.
Atskirą įspūdingą ir palyginti gausią velykinio periodo dainų grupę sudaro vadinamosios sūpuoklinės dainos, lydėjusios pavasarinius pasisupimus – jaunimo labai mėgtą apeiginių šaknų turėjusį veiksmą. Supimosi simbolinė prasmė – užtikrinti asmenines sėkmes ir gerus derlius, visos augmenijos klestėjimą. Sūpuoklinės dainos tarytum tiesiogiai atkartoja papročius ir apeigines laikysenas: dainuojama apie aukštus įsisupimus, upių tekėjimus; daug pokštaujama.
Velykų šventės kontekste labiausiai išsiskirianti dainų tradicija – velykiniai lalavimai. Lalavimuose daug gamtos gyvybės motyvų (žalias vynas, vainikų pynimas, žiedų kaldinimas ir pan.), jų poetika ir simbolika artima vestuvinėms dainoms.
Atskirą įspūdingą ir palyginti gausią velykinio periodo dainų grupę sudaro vadinamosios sūpuoklinės dainos, lydėjusios pavasarinius pasisupimus – jaunimo labai mėgtą apeiginių šaknų turėjusį veiksmą. Supimosi simbolinė prasmė – užtikrinti asmenines sėkmes ir gerus derlius, visos augmenijos klestėjimą. Sūpuoklinės dainos tarytum tiesiogiai atkartoja papročius ir apeigines laikysenas: dainuojama apie aukštus įsisupimus, upių tekėjimus; daug pokštaujama.
Kalendorines dainas su ritualais sieja viena semantinė sistema. Rekonstruojant kalendorinių dainų įvaizdžių bei motyvų prasmę, svarbu atkreipti dėmesį į apeigų faktus.
Kosmoso formavimasis dainoje vaizduojamas kaip trijų konstrukcinių mitinio pasaulio elementų — žemės, ugnies ir vandens — sąveikos procesas. Šiuos tris sudedamuosius visatos elementus sujungia pasaulio medis — grūšelė, su kiekvienu jų turėdama ryšį.
Pažiūrėkite laidos „Baltų šventadieniai“ ištrauką apie žiemos saulėgrįžos atspindžius liaudies dainoje:
TV kultūros laidų ciklas „Baltų šventadieniai“ | „Žiemos saulėgrįža“ (31 laidos fragmentai). Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ (2019)
Medis
Beveik per visas kalendorines šventes žymų vaidmenį atlikdavo medis ar jo šakelė. Tasai medis — nelygu kokia šventė — transformuodavosi, įgydavo vienokį ar kitokį pavidalą. Nepaisant to, įvairių švenčių ritualiniai medžiai turi ir tam tikrų bendrų, pasikartojančių bruožų, kurie rodo tuos medžius esant panašius į mitinio medžio modelį.
Daugelis tautų nuo seno sakraliais metų periodais puošdavo namus žaliomis medžių šakelėmis ar tiesiog įsinešdavo visą medį. Lietuviai, artinantis Kalėdoms, pasimerkdavo medžio, dažniausiai vyšnios, šakelę, tikėdamiesi kad ji pražysianti.
Beveik per visas kalendorines šventes žymų vaidmenį atlikdavo medis ar jo šakelė. Tasai medis — nelygu kokia šventė — transformuodavosi, įgydavo vienokį ar kitokį pavidalą. Nepaisant to, įvairių švenčių ritualiniai medžiai turi ir tam tikrų bendrų, pasikartojančių bruožų, kurie rodo tuos medžius esant panašius į mitinio medžio modelį.
Daugelis tautų nuo seno sakraliais metų periodais puošdavo namus žaliomis medžių šakelėmis ar tiesiog įsinešdavo visą medį. Lietuviai, artinantis Kalėdoms, pasimerkdavo medžio, dažniausiai vyšnios, šakelę, tikėdamiesi kad ji pražysianti.
Ugnis
Su medžiu susisiejanti, itin reikšminga kalendorinių ritualų semantinės sistemos dalis — ugnis. Europos tautų ritualinė ugnis buvo deginama beveik per visas žymiausias kalendorines šventes: Kalėdas, Naujus metus, Velykas, Užgavėnes, Jonines. Apeigos su ugnimi būdavo atliekamos ne tik žiemą.
Per Užgavėnes lietuviai sudegindavo (ar paskandindavo) Morę, Kotrę, Gavėną.
Nemažą vaidmenį ugnis atliko per Jonines – buvo deginamos ant karčių užmautos ratų stebulės. Lauže degindavo dagius, usnis, dilgėles, kad raganos gyvuliams nepakenktų. Prie laužų šokdavo, dainuodavo, žaisdavo, vaišindavosi. Vaikinai šokinėdavo per ugnį, kad geriau viskas sektųsi, kad būtų geresnis derlius, kad nepersekiotų raganos ir velniai.
Su medžiu susisiejanti, itin reikšminga kalendorinių ritualų semantinės sistemos dalis — ugnis. Europos tautų ritualinė ugnis buvo deginama beveik per visas žymiausias kalendorines šventes: Kalėdas, Naujus metus, Velykas, Užgavėnes, Jonines. Apeigos su ugnimi būdavo atliekamos ne tik žiemą.
Per Užgavėnes lietuviai sudegindavo (ar paskandindavo) Morę, Kotrę, Gavėną.
Nemažą vaidmenį ugnis atliko per Jonines – buvo deginamos ant karčių užmautos ratų stebulės. Lauže degindavo dagius, usnis, dilgėles, kad raganos gyvuliams nepakenktų. Prie laužų šokdavo, dainuodavo, žaisdavo, vaišindavosi. Vaikinai šokinėdavo per ugnį, kad geriau viskas sektųsi, kad būtų geresnis derlius, kad nepersekiotų raganos ir velniai.
Vanduo
Kalendorinių švenčių metu apeiginiai veiksmai būdavo atliekami su vandeniu. Prieš svarbiausias šventes iš pagrindų išvalomas, sutvarkomas gyvenamasis būstas. Lietuviai daug apeigų su vandeniu atlikdavo per Užgavėnes. Būdavo važinėjama per kaimą rogėmis ir prašoma, kad aplinkiniai aplietų vandeniu. Vandeniu žmonės laistėsi tam, kad patys sveiki ir tvirti būtų, kad jų gyvuliai gerai augtų ir teiktų naudą, kad laukai būtų derlingi ir pradėti darbai sektųsi.
Kalendorinių švenčių metu apeiginiai veiksmai būdavo atliekami su vandeniu. Prieš svarbiausias šventes iš pagrindų išvalomas, sutvarkomas gyvenamasis būstas. Lietuviai daug apeigų su vandeniu atlikdavo per Užgavėnes. Būdavo važinėjama per kaimą rogėmis ir prašoma, kad aplinkiniai aplietų vandeniu. Vandeniu žmonės laistėsi tam, kad patys sveiki ir tvirti būtų, kad jų gyvuliai gerai augtų ir teiktų naudą, kad laukai būtų derlingi ir pradėti darbai sektųsi.
Pasiklausykite dainų, pasvarstykite, kaip šiose dainose atsispindi kalendoriniai papročiai ir ritualai. Pasvarstykite, kuriam laikotarpiui priskirtumėte šias dainas?
Am G F Dm
Ei auga auga ten ąžuolėlis
F Dm G Am
šalia pat vieškelėlio.
Tas ąžuolėlis, tas šimtašakėlis
su vėjužiu kalbėjo.
Žad ir nueiti, žad ir pakirsti
žad ir namo parvežti.
O ką darysi iš mano šakų,
iš mano liemenėlio?
Iš tavo šakų riestą važelį,
iš liemenio laivelį.
Žiemą – važelį, bėrą žirgelį,
o vasarą – laivelį.
Per lauką jojau, visur žiūrėjau,
tos mergytės norėjau.
Jei jos negaučiau, būčiau nuliūdęs,
būčiau visai prapuolęs.
Dėl tos mergytės, dėl tos jaunosios,
dėl mano mylimosios.
Bet nu aš linksmas, ryli railuži,
prie šalužės mergytės.
D G
Žuvų šukelėm galvų šukuoja
Žuvų šukelėm galvų šukuoja
Galvų šukuoja, plaukus laiduoja.
Plaukit, plaukeliai, per Dunojėlį,
Kur mano mielas vandenį semia.
Vandenį semia, žirgelį girdo –
Žirgelis palvas, aukselio balnas.
Dm Gm Dm
Už ežero ugnys dega
F Gm
Už ežero ugnys dega
Dm C Dm
Krinta byra kibirkštėlės
Krinta byra kibirkštėlės…
Man siratai ašarėlės
Eisiu girion paklausyti…
Ar kukuoja gegutėlė
Ar kukuoja gegutėlė…
Ar ramina siratėlę
Sunku sodui be karvelio…
Man siratai be tėvelio
Sunku giriai be gegulės…
Man siratai be motulės
Video siužetas pasakoja apie Užgavėnių šokių prasmę.