Moterų ir merginų galvų puošyba priklauso nuo jų šeimyninės padėties. Jeigu mergina yra netekėjusi, tuomet jai tinkama galvos apdanga yra galionas, karūnėlė, rangė, karolinė, vainikėlis, kalpokas, o šaltuoju metų laiku – skarelė.
Galionas. Aut. Rūta žalioji
Galionas – galvos apdangalas, tinkamas dėvėti Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos regionų, netekėjusioms merginoms.
Karūnėle. Aut. Rūta Žalioji
Rangė. Aut. Rūta žalioji
Rangė – išskirtinis, netekėjusių merginų, galvos apdangalas, Žemaitijoje. Pavadinimas kilo iš jos gaminimo būdo, nes aplink galvą eina apie 80 surangytų dvispalvių kaspinų klostelių. Žemiau surangytų kaspinų, rangė, dekoruota auksine juostele, o gale puošta įvairiaspalviais atlasiniais kaspinais.
Karolinė. Aut. Rūta Žalioji
Karolinė – išskirtinis Suvalkiečių, tiksliau, Zanavykių moterų galvos apdangalas. Jos pagrindas – siuvinėtas karoliukais. Kaspinai – su pasikartojančiais gėlių žiedų ir lapelių raštais. Kaspinų kompozicija – papildyta vienspalviais kaspinais, pabrėžiančiais karolinės puošnumą.
Dailiai siuvinėtas karolines, nugaroje puoštas kaspinais nešiojo jaunos netekėjusios merginos.
Kalpokas karūna su gėlėmis. Aut. Rūta žalioji
Kalpokas – Kupiškio apylinkėse, ypatingą karūnėlę, siūtą iš šilkinių kaspinų ir vadintą kalpoku, pamergės dėvėdavo per vestuves. Tokios karūnėlės viršų puošdavo aukštai iškilusios dirbtinės gėlės. Metalizuoto audinio aukso spalvos galionus, nugaroje puoštus kaspinais, nešiojo ir jaunos neištekėjusios merginos.
Ištekėjusios moterys galvą puošia prisidengdamas plaukus, todėl joms tinkami yra nuometas, kykas, kepurėlė ir skarelė. Renkantis galvos apdangalą, svarbu atsižvelgti į tautinio kostiumo regioną ir pasirinkti tą, kuris yra tinkamas konkrečiam regionui.
Nuometas
Nuometais Aukštaitijoje galvas puošdavo ištekėjusios moterys. Pirmasis nuometas, arba nuometėlis, merginai buvo rišamas vestuvių metu. Moterims dainuojant dainas, mergina buvo nuometuojama ir taip palydima į moters gyvenimą.
Nuometais Aukštaitijoje galvas puošdavo ištekėjusios moterys. Pirmasis nuometas, arba nuometėlis, merginai buvo rišamas vestuvių metu. Moterims dainuojant dainas, mergina buvo nuometuojama ir taip palydima į moters gyvenimą.
Kykas
Kykas – įvairių formų, ištekėjusių moterų, galvos apdangalas. Dažniausiai buvo dėvėtos aukštos, cilindro formos kepurės arba platus puošnus lankelis su gobtuvu.
Kykas – įvairių formų, ištekėjusių moterų, galvos apdangalas. Dažniausiai buvo dėvėtos aukštos, cilindro formos kepurės arba platus puošnus lankelis su gobtuvu.
Žemaitija. Aut. nežinomas
Aukštaitija. Aut. nežinomas
Nuometas – pati puošniausia ir sudėtingiausia moters kostiumo dalis. Nuometo rišimas, per vestuves, buvo didelis pokytis merginos gyvenime. Pasižiūrėkite, kaip rišamas nuometas.
Mažosios Lietuvos ištekėjusių moterų galvos apdangalas skyrėsi. Pažiūrėkite trumpą vaizdo įrašą apie tai, kaip galvą merginos puošdavo vestuvių dieną ir kokius galvos apdangalus dėvėdavo vėliau.
Dzūkijoje (Dainavoje) jaunamartės puošėsi įdomios formos kykais. Pasižiūrėkite, kaip jį dėvėdavo.
Ištekėjusios žemaitės galvą dengdavo ypatingu būdu užrištomis skaromis. Pasižiūrėkite, kaip taisyklingai užsirišti žemaitišką skarą.
Žemaičių sijonas
Žemaičių prijuostė
Žemaičių sijonai daugiausia dryžuoti išilgai. Sijono audinyje dažnai derinamos 5 kontrastingos spalvos, kurių viena yra vyraujanti. Šiaurės Žemaitijoje ji dažniausiai raudona.
Languotų sijonų mažiau. Jie vilnoniai, stambių langų, tamsesnių, neryškių spalvų: tamsiai žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos.
Žemaičių prijuostės yra išilgai dryžuotos, taip pat ir sijonai. Ant balto prijuostės dugno išausti raudoni, mėlyni ir balti tradiciniai žemaičių raštai. Jos plačios, ne per daug ilgos. Audžiamos iš lininių, vėliau, ir iš medvilninių verpalų.
Taip pat dėvima ir rankinio audimo, išilgadryžė žemaitiška prijuostė. Ant žalio prijuostės dugno išausti raudoni, violetiniai, geltoni, žali tradiciniai žemaičių raštai.
Išeiginiai dzūkių sijonai – languoti, vilnoniai arba pusvilnoniai.
Liemenės panašios į aukštaitiškas – dažniausiai siūtos iš puošnių fabrikinių šilkinių ar vilnonių audinių. Dzūkės, dažniausiai, juosėjo rinktinėmis juostomis, nors būta ir išaustų kaišytine technika.
Dzūkių prijuostės buvo įvairios. Priklausomai nuo vietovės ir laikotarpio, dėvėtos ir smulkiai languotos lininės, baltos ir raudonos arba baltos ir mėlynos, ir panašios spalvotai languotos pusvilnonės prijuostės.
Dzūkių sijonas
Dzūkių prijuostė
Aukštaičių sijonas
Aukštaičių prijuostė
Aukštaitijoje labiausiai paplitę buvo vilnoniai languoti sijonai, būta išilgadryžių ir skersadryžių.
Pagrindinės sijono didžiųjų langelių spalvos buvo žalia ir raudona, dryželiai geltonos, juodos ar violetinių spalvų.
Po viršutiniu sijonu kartais vilkėjo ir kelis vienspalvius apatinius.
Aukštaitės dėvėdavo baltas prijuostes su apačiose įaustu raudonu ruožu – geometrinio ornamento juosta arba tiesiog siaurų dryželių grupe. Kartais prijuostės apačia, papildomai, būdavo papuošta smulkiais austiniais kuteliais arba baltais lininiais pinikais, nėriniais. Prijuostės vertę nulemdavo audeklo kokybė – plonumas, jo dailumas.
Suvalkiečių sijonai dažniausiai austi pusvilnoniai, platūs. Būdingiausi išilgai dryžuoti, vienos vyraujančios sodrios, dažniausiai tamsios spalvos. Ypač mėgta tamsiai mėlyna su įaustomis siaurų kelių spalvų dryželių grupėmis. Skirtingai negu žemaitės, suvalkietės mėgo griežtus, simetriškus, ritmiškai pasikartojančius ornamentus.
Ryškiausia ir sudėtingiausia šventadienio suvalkietės tautinio kostiumo dalis – prijuostė. Prijuostė puošta simetriškais rombų ir lelijų, arba kitų gėlių raštais. Mėgstamiausias prijuosčių motyvas buvo kaišytas ornamentas, sudarytas iš keturių geometrizuotų lelijos žiedų rašto.
Suvalkiečių sijonas
Suvalkiečių prijuostė
Mažosios Lietuvos moterų sijonas
Mažosios Lietuvos moterų prijuostė
Mažojoje Lietuvoje sijonai būdavo vilnoniai, languoti. Juose vyravo raudonų ir tamsiai mėlynų arba raudonų ir žalių spalvų deriniai. Tilžės apylinkėse – pusvilnoniai, išilgai dryžuoti, primenantys žemaičių aprangą.
Prijuostės lininės, austos. Baltame dugne įausti raudoni raštai, sudaryti iš geometrinių ir augalinių ornamentų.
Antkaklis
Priekinė kyko dalis, daroma iš klostytų kaspinėlių, nėrinių, įvairių karoliukų ir matoma virš kyko užrišus skarelę.
Arba atskirai pasiūta juostelė, rišama imituojant kyko, dėvimo po skarele, matomą kraštelį.
Priekinė kyko dalis, daroma iš klostytų kaspinėlių, nėrinių, įvairių karoliukų ir matoma virš kyko užrišus skarelę.
Arba atskirai pasiūta juostelė, rišama imituojant kyko, dėvimo po skarele, matomą kraštelį.
Delmonas
Svarbi Mažosios Lietuvos moteriško kostiumo aprangos detalė – delmonas. Jis buvo skirtas smulkiems daiktams susidėti. Pavadinimas „delmonas“ yra kilęs iš vokiečių kalbos ir reiškia žodį „kišenė“. Klaipėdos krašte sakoma, jog žodis susideda iš tarmiškai tariamų ir sujungtų žodžių „dėl manęs“.
Svarbi Mažosios Lietuvos moteriško kostiumo aprangos detalė – delmonas. Jis buvo skirtas smulkiems daiktams susidėti. Pavadinimas „delmonas“ yra kilęs iš vokiečių kalbos ir reiškia žodį „kišenė“. Klaipėdos krašte sakoma, jog žodis susideda iš tarmiškai tariamų ir sujungtų žodžių „dėl manęs“.
Gūnia
Ypač šilta, dryžuota skara dar kitaip vadinama gūnia. Gūnia iš šiltų skarų išsiskiria savo forma, raštu bei spalvomis, būdingomis Žemaitijos regionui.
Gūnia galima apgobti pečius ir susegti smeigtuku patinkančioje vietoje, kad dėvėti būtų patogiau.
Ypač šilta, dryžuota skara dar kitaip vadinama gūnia. Gūnia iš šiltų skarų išsiskiria savo forma, raštu bei spalvomis, būdingomis Žemaitijos regionui.
Gūnia galima apgobti pečius ir susegti smeigtuku patinkančioje vietoje, kad dėvėti būtų patogiau.
Naginės
Namų darbo odinis kasdieninis apavas, kartais avėtas ir išeigai. Naginės pasiūtos iš vieno suraukto odos gabalo. Aplink blauzdą apvejami odiniai raišteliai neleidžia naginėm nukristi nuo kojų ir užtvirtina kojines.
Namų darbo odinis kasdieninis apavas, kartais avėtas ir išeigai. Naginės pasiūtos iš vieno suraukto odos gabalo. Aplink blauzdą apvejami odiniai raišteliai neleidžia naginėm nukristi nuo kojų ir užtvirtina kojines.