Žvejyba, kaip teigia Pranė Dundulienė (1982), labai senas verslas – XIV a. šaltiniuose pažymima, kad Klaipėdos krašto žvejai – vieni geriausių.
Tautinio paveldo tiklalapyje rašoma, kad žvejyba – vienas svarbiausių Mažosios Lietuvos verslų.
„Pamario gyventojai žvejybos amato ypatumus perduodavo iš kartos į kartą. Jau IV–III tūkstantmečiais prieš mūsų erą vietos gyventojai žvejybai naudojo vandens transporto priemones. Pirmosios rašytinės žinios apie žvejybą Pamaryje yra iš Klaipėdos miesto privilegijų. Klaipėdai suteikiant Liubeko teises, buvo Klaipėdos miesto privilegijose (1365 m.) rašoma: ,,<...> mes suteikiame laisvą žvejybą mariose, lietuvių pusėje iki Vindburgo (Ventės pilies) ir Nemune, kaip jie nuo seno tenai buvo žvejoję.“ Miesto privilegijose paminėtos ir žvejybos priemonės. Tinklai buvo kelių rūšių: pakrančių, lašišiniai, unguriniai bei kiudeliai. Pagrindinė ir pati svarbiausia, iki šiol vienintelė išlikusi žūklės priemonė – tinklas. Iš akmens amžiaus atėjo žvejyba bučiais. Žvejota ir ūdomis, statomaisiais tinklaičiais. Nuo senų laikų yra žinoma poledinė baidomoji (bumbinamoji) stintų žvejyba.“
Žvejyba, kaip ir kitos lietuvių veiklos, apipintos įvairių tikėjimų, magijos ir burtų. Juos išsamiai tyrinėjo Pranė Dundulienė (1982).
Tikėta, kad žemaičių ežerus valdė dvasios, dar vadinamos ežerų piemenimis.
Laivai ir džiovinami tinklai Bomelsvitės žvejų uoste. Aut. nežinomas. Šaltinis – Klaipėdos miesto savivaldybė
Etnologė Pranė Dundulienė (1982) ištyrė, kad niekur nėra tiek daug vėjų pavadinimų, kaip Lietuvos pajūryje.
Medžioklės iliustracija. Vyras bėga nuo šerno
Pranė Dundulienė (1982) pažymi, kad medžioklė – senas amatas, gyvavęs dar paleolito pradžioje, tačiau pamažu jo įtaka menko dėl vis labiau įsigalinčios žemdirbystės.
Medžioklė siejama su dvarais, o apie duoklę žvėrelių kailiais, kurią valstiečiai mokėdavo žemvaldžiams, užsimenama jau XIII a. šaltiniuose.
Žvėrių sekėjai
Buvo vadinamieji žvėrių sekėjai, kurie buvo atsakingi už didžiųjų kunigaikščių girių saugojimą. Jie turėjo prižiūrėti, kad niekas ten nemedžiotų. Kaimams, esantiems prie girių, būdavo uždedama prievolė – stiprūs vyrai turėjo eiti į medžioklę, parūpinti žvėrims pašaro, megzti tinklus, spęsti spąstus, daryti statines, o vėliau, išsūdžius mėsą, pristatyti ją dvarui ir kt.
Buvo vadinamieji žvėrių sekėjai, kurie buvo atsakingi už didžiųjų kunigaikščių girių saugojimą. Jie turėjo prižiūrėti, kad niekas ten nemedžiotų. Kaimams, esantiems prie girių, būdavo uždedama prievolė – stiprūs vyrai turėjo eiti į medžioklę, parūpinti žvėrims pašaro, megzti tinklus, spęsti spąstus, daryti statines, o vėliau, išsūdžius mėsą, pristatyti ją dvarui ir kt.
Medžioklė
Vytautas Klovas pažymi, kad „medžioklė be egzistencijos pagrindo – maisto, teikdavo būtiniausią aprangą. Odinius ir kailinius rūbus, apavą, taip pat odinius balnus, kitus žirgų kinkymo bei puošimo atributus, kariavimo priemones: strėlių, iečių antgalius, odinius skydus, įvairias karių aprangos dalis, namų apyvokos bei buities reikmenis. Žvėrių odos ir kailiai buvo pagrindinis prekybinių mainų objektas, o brangiaplaukių žvėrių kailiukai ilgą laiką atstojo pinigus“.
Vytautas Klovas pažymi, kad „medžioklė be egzistencijos pagrindo – maisto, teikdavo būtiniausią aprangą. Odinius ir kailinius rūbus, apavą, taip pat odinius balnus, kitus žirgų kinkymo bei puošimo atributus, kariavimo priemones: strėlių, iečių antgalius, odinius skydus, įvairias karių aprangos dalis, namų apyvokos bei buities reikmenis. Žvėrių odos ir kailiai buvo pagrindinis prekybinių mainų objektas, o brangiaplaukių žvėrių kailiukai ilgą laiką atstojo pinigus“.
Tautosaka apie medžioklę
Pasak Pranės Dundulienės (1982), su medžiokle susijusi tautosaka nėra gausi. Teigiama, kad mitinėje tautosakoje minima medžiotojų deivė Medžiojima. Ji vaizduojama su lanku, apsigaubusi lokio kailiu. Apie šią būtybę, susijusią, manoma, su pagoniškąja medžioklės deive Medeina, kalbama ir Vytauto Klovo straipsnyje: „Žemaitijoje yra mitas apie deivę medžiotoją, vadinamą Medžiojima, gyvenusią ties Kražiais ant Medžiokalnio, kur buvusi jos šventykla. Ši deivė vaizduojama kaip stambi, vyriško veido mergina, apsirengusi meškos kailiu, su šaunamuoju lanku ant pečių.“
Pasak Pranės Dundulienės (1982), su medžiokle susijusi tautosaka nėra gausi. Teigiama, kad mitinėje tautosakoje minima medžiotojų deivė Medžiojima. Ji vaizduojama su lanku, apsigaubusi lokio kailiu. Apie šią būtybę, susijusią, manoma, su pagoniškąja medžioklės deive Medeina, kalbama ir Vytauto Klovo straipsnyje: „Žemaitijoje yra mitas apie deivę medžiotoją, vadinamą Medžiojima, gyvenusią ties Kražiais ant Medžiokalnio, kur buvusi jos šventykla. Ši deivė vaizduojama kaip stambi, vyriško veido mergina, apsirengusi meškos kailiu, su šaunamuoju lanku ant pečių.“
Medžioklės prietarai
Medžioklė neatsiejama ir nuo burtų bei prietarų. Štai keletas jų (Dundulienė, 1982): kiškius medžioti sekasi tiems, kas niekada nepersivalgo kiškienos, šeškai lenda į tokius spąstus, kurie padaryti niekam nematant.
Medžioklė neatsiejama ir nuo burtų bei prietarų. Štai keletas jų (Dundulienė, 1982): kiškius medžioti sekasi tiems, kas niekada nepersivalgo kiškienos, šeškai lenda į tokius spąstus, kurie padaryti niekam nematant.
„Lietuva jau istoriniais laikais garsėjo bitininkyste. Tai buvo vienas iš svarbesnių lietuvių verslo šaltinių. Medus – vienintelė to meto saldybė, dar ir vaistas, o vaškas – tai žvakės, varpų ir patrankų, kitų bronzos liejinių formos. Medus ir vaškas mainais į įvairias žaliavas, gaminius bei prabangos prekes keliaudavo iš mūsų krašto nuo seno žinomu Gintaro keliu į Europą. <...> Jono Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus“, parašytoje apie 1582 metais, teigiama: „Niekur kitur nėra švaresnio medaus ar tiek daug vaško. Todėl daugybę vaško laivais gabenama į Belgiją, Galiją ir Ispaniją.“
„Kaimas iki mūsų dienų išlaikė unikalų bičiulystės paprotį – bendrą bičių priežiūrą. Nuskris spiečius pas kaimyną – tai tas su bitininku ir tampa bičiuliais. Jie kartu eidavo pas bites, kartu sukdavo medų, kurį pasidalindavo po lygiai. <...> Kitose tautose tokių išskirtinių papročių nėra…“
„Bitelės, bitelės, ateikit su mumis pasivaišinti!” Bitės, kaip ir žmonės, „valgo“. Bitės nevalia užmušti – sakmė pasakoja, kad ji atsiradusi iš pirmojo žmogaus prakaito lašelio. Ir bažnyčiai didžiai nusipelnanti, vaško žvakėms prigaminanti. Todėl apie jas niekas nepasakys „išgaišo“, tik „išmirė“.“
Ji teigia, kad tai buvo laikoma šventu dalyku, ir paprastai tęsdavosi iki vieno iš bičiulių mirties. Bičiulystė buvo stiprūs ryšys, grįstas pagalba, nuoširdumu ir pasitikėjimu. Nusižengti bičiuliui nebuvo galima net mintimis, buvo tikėta, kad tada bitės nenuoširdumą išduos: nulipdys iš vaško kryžių, liežuvį ar net išmirs.
Drevinė bitininkystė. Aut. nežinomas
Pasižiūrėkite vaizdo įrašą apie drevinę bitininkystę: „Drevinė bitininkystė Varėnos krašte | Drevininkai Romas Norkūnas ir Algis Svirnelis“.
Galima išskirti keletą bitininkystės etapų: drevinė, stuobrinė-kelminė, šiandien įprasta avilinė, arba kitaip – naminė, bitininkystė.
Plačiau susipažinkite su drevine bitininkyste, kuri nuo 2019-ųjų įtraukta į Nematerialaus kultūros vertybių sąvadą.
Kad iki XV a. giriose bitininkauti niekas nedrausdavo, o bitininkai, radę drevę su medumi, pažymėdavo ją savo ženklu, ir net nupirkus mišką kitam asmeniui, pažymėta drevė likdavo bitininko nuosavybė. Medžių su drevėmis nukirtimas užtraukdavo bausmę. Drevinė bitininkystė, pasak šaltinio, ėmė nykti XVIII a., o ilgiausiai išliko Dzūkijoje.
„Lietuvos valdovai globojo bitininkystės verslą, griežtos jo apsaugos priemonės buvo įrašytos į Lietuvos statutą. Pastebėjus uoksan susimetusias miško bites, tereikėdavo įrėžti medžio kamiene savo ženklą. Tokius įstatymu saugomus medžius vadindavo dravėmis arba bartimis. Dzūkijos nacionaliniame parke dar ir šiandien likę šimtamečių dravinių pušų, į kurias įkopti galima naudojantis išmoningu virvių ir kablių raizginiu, vadinamuoju geiniu. O iš bitininkų įraižų kamiene išsirutuliojo šeimos ar giminės nuosavybės ženklai, o gal kartais ir kokio bajoro herbas.“
Pranės Dundulienės (1982) teigimu, medų kopti bitininkas turėjo tik švariai nusiprausęs, kad bitės negeltų, pajutusios prakaito kvapą.
Libertas Klimka (2018) taip pat supažindina su bitininkystės papročiais ir tradicijomis, jos raiška tautosakoje.
„Daug visokių burtų imdavosi bitininkai, kad tik sėkmė versle lydėtų, kad spiečiai kur nepragaištų. Mįslė klausia: „Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių, be nyčių“. Tai tą seklyčią – avilį – bitėms darydavo per mėnulio pilnatį, tikėdami, kad tada jie bus pilni medaus. Trijų Karalių dieną šventinta kreida užrašydavo ant avilio tris kryželius. Šv. Velykų rytą, varpams skambinant, kiekvieną avilį kelis sykius kilsteldavo aukštyn. Prieš gegutei užkukuojant, jei ras kur virvagalį, užriš ant avilio kojos.“
„Per Bičių dieną, kovo 25-ąją, į medį keldavo spietinę. Dar bitininkai mano, kad šv. Stanislovo dienos, gegužės 8-osios, orai parodo, koks bus vasarą medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. O gegužės mėnesio suneštas medus vadinamas „mojavu“; jis vaistingas – turi labai daug žiedadulkių.“
„O kad vasaros spiečiai toli nenuklystų, bitininkas sode vis suskambindavo šv. Pranciškaus varpeliu. Bites kopinėdavo dažniausiai per mėnulio pilnatį. Išsuktą medų pašventindavo bažnyčioje rugpjūčio 10-ąją, šv. Lauryno dieną. Laikydavo jį vaistams, naudodavo suskaudus gerklei. <...> Per Kūčias bitininkai medumi apdalydavo kaimynus. O patys šventąją vakarienę pradėdavo medaus šaukšteliu.“
„Patarlės ir priežodžiai apie bites – kaip medumi kalbą pagardina. Štai keletas tokių, su išminties krislais. Sakoma: Viena bitė avilin neprineša medaus; Ant kvepiančios gėlės ir bitelė tūpia; Bitelės saldus medelis, bet sunkus darbelis; Būk darbštus kaip skruzdėlė, o tvarkingas kaip bitė.“
Bitininkas, laikantis medaus ir bičių pilną korį. Aut. Ivan Radic