Klaipėdos žuvų turgus (XX a. pradžia). Aut. nežinomas. Šaltinis – vle.lt
Turgus – neatsiejama lietuvio gyvenimo dalis.
Kokie gi miestai ir miesteliai pirmieji gavo privilegijas rengti turgus, skaitykite „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“.
„Tradiciniai turgūs Lietuvoje vykdavo po atviru dangumi vadinamosiose turgaus aikštėse. Prekiaujama buvo iš vežimų. Iki 1795 m. privilegijas miesteliams rengti turgus ir metinius prekymečius suteikdavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Privilegijose buvo nurodoma, kurią savaitės dieną leidžiama prekiauti (rengti turgų) ar kokiu metu gali vykti prekymečiai. Taip visoje Lietuvoje paplito sąvoka „turgaus diena“. Ankstyvosios turgavietės kūrėsi ten, kur susikirsdavo keliai, dažnai prie brastų per upes,
t. y. ten, kur susijungdavo sausumos ir vandens keliai.“
„Turgūs skatino žemės ūkio gamybą, amatus, pramonę, padėjo plėstis miestams ir miesteliams. Turgūs vyko vieną – tris kartus per savaitę pagal gyvenvietės dydį, aplinkinių gyventojų ir pirklių skaičių. Valstiečiai ir dvarininkai parduodavo grūdus, linus, medų, vašką, kanapes, kailius, kiaules, galvijus, arklius, paukščius, amatininkai – roges, vežimus, ratus, kubilus, pakinktus, ūkio padargus, namų apyvokos ir buitinės paskirties daiktus. Turgaus prekiautojai turėjo laikytis Vilniaus svorio matų (akmenų ir svarų), iš jų buvo renkama turgaus rinkliava dvaro valdytojui ar miesto savivaldybei, pavyzdžiui, krautuvėlių savininkai už kiekvieną turguje prekiautą dieną mokėjo didžiojo kunigaikščio dvarui po grašį, mėsininkai – po avienos kumpį.“
Kaip vykdavo pirkimo ir pardavimo ar mainų sutartis?
Pirkimo ir pardavimo, mainų ar kita sutartis būdavo laikoma sudaryta, kai sukirsdavo rankomis. Kartais žmogus iš šalies, lyg patvirtindamas sutartį, sukirstas rankas perskirdavo. Sukirtus rankomis keisti sprendimą, pavyzdžiui, parduoti prekę pasiūliusiam daugiau, buvo nesąžininga, neetiška; tokį elgesį viešoji nuomonė smerkdavo. Buvo tikima, kad sulaužius pirkimo ir pardavimo sutartį vėliau gyvenime gali nesisekti. Štai kaip apie pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymą samprotavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimę senoliai: „Duodi ranką, anas paima, trečias perkerta, reiškia, jau patvirtinta; jeigu ir daugiau kas siūlytų, jau ne, sutarta, padaryta – jau kaip šliūbas“ (Sintautai, Šakių r.); „Sukirto ir baigta: iš burnos nedaro rūros – nemaino žodžio“ (Seirijų apyl., Lazdijų r.).
Venantas Mačiekus (2016)
Pirkimo ir pardavimo, mainų ar kita sutartis būdavo laikoma sudaryta, kai sukirsdavo rankomis. Kartais žmogus iš šalies, lyg patvirtindamas sutartį, sukirstas rankas perskirdavo. Sukirtus rankomis keisti sprendimą, pavyzdžiui, parduoti prekę pasiūliusiam daugiau, buvo nesąžininga, neetiška; tokį elgesį viešoji nuomonė smerkdavo. Buvo tikima, kad sulaužius pirkimo ir pardavimo sutartį vėliau gyvenime gali nesisekti. Štai kaip apie pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymą samprotavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimę senoliai: „Duodi ranką, anas paima, trečias perkerta, reiškia, jau patvirtinta; jeigu ir daugiau kas siūlytų, jau ne, sutarta, padaryta – jau kaip šliūbas“ (Sintautai, Šakių r.); „Sukirto ir baigta: iš burnos nedaro rūros – nemaino žodžio“ (Seirijų apyl., Lazdijų r.).
Venantas Mačiekus (2016)
Kas yra turguose vyravęs paprotys – uodeginė?
Buvo paprotys, kad pardavęs karvę ar telyčią ūkininkas tą gyvulį ganiusiam piemenukui duodavo šiek tiek pinigų ar nupirkdavo dovanėlių (saldainių, riestainių ir pan.). Tai buvo vadinama uodegine. Tarpukario metais Dzūkijoje uodeginę sudarė 10–50 centų, Žemaitijoje – nuo 50 centų iki 2 litų. Derantis turguje dėl kainos kartais sakydavo: „Duok kokį litą daugiau, ant uodegos.“
Venantas Mačiekus (2016)
Buvo paprotys, kad pardavęs karvę ar telyčią ūkininkas tą gyvulį ganiusiam piemenukui duodavo šiek tiek pinigų ar nupirkdavo dovanėlių (saldainių, riestainių ir pan.). Tai buvo vadinama uodegine. Tarpukario metais Dzūkijoje uodeginę sudarė 10–50 centų, Žemaitijoje – nuo 50 centų iki 2 litų. Derantis turguje dėl kainos kartais sakydavo: „Duok kokį litą daugiau, ant uodegos.“
Venantas Mačiekus (2016)
Ar žinojote, kad turgums būdinga net savotiška tautosaka? Ją sudaro įvairūs šauklių posakiai (Mačiekus, 2016).
„Tradiciniuose turguose bei prekymečiais buvo ir šauklių, arba šaukūnų – iškalbių ir balsingų vyrų, kurie skelbdavo naujienas arba reklamuodavo prekes.
Šaukliui buvo svarbu turgaus šurmulyje atkreipti į save dėmesį, nutildyti minią. Kai kurie šaukliai naudojo būgną ar barškučius. <...> Šauklių kalba dažniausiai būdavo rimuota.
Stengdamiesi prisivilioti pirkėjų, vaizdingais, rimuotais šaukiniais pirkėjus kvietė ir kai kurių smulkių prekių pardavėjai:
„Kam duot, kam parduot, kam už dyką atiduot“; „Aš duodu, man duoda, Viliūnienė kringelius pigiai parduoda“ (Šakių r.); „Žosyčių, žosyčių, – Kam duot, kam sovėniot, kam už dykų dovanot“ (Daujėnų apyl., Pasvalio r.) (LLTI TR).“
Kermošius Kamajuose 1938 m. Aut. A. Markevičienė
Angelė Kavaliauskienė (2011) akcentuoja, kad „Turgus Lietuvoje vykdavo ištisus metus, tačiau gausiausi būdavo rudenį, kai laukuose nuimdavo derlių."
Kas buvo vadinama Simajudu?
Didžiausias rudens turgus buvo vadinamas Simajudu. Jis sutapdavo su rudens derliaus nuėmimo švente, kurios metu būdavo atiduodama pagarba vėlėms. Atėjus krikščionybei, Vėlių šventė sutapatinta su šventųjų Simono ir Judo vardų paminėjimo dienomis ir buvo švenčiama spalio pabaigoje. Simajudą švęsdavo visa Lietuva. Tą dieną bažnyčiose vykdavo atlaidai, o po jų ir gausūs turgūs, kuriuose prekiaudavo ne vien grūdais, medumi, obuoliais, riestainiais, pyragais, bet ir gyvomis žąsimis, kiaulėmis, veršiais, ožkomis.
Didžiausias rudens turgus buvo vadinamas Simajudu. Jis sutapdavo su rudens derliaus nuėmimo švente, kurios metu būdavo atiduodama pagarba vėlėms. Atėjus krikščionybei, Vėlių šventė sutapatinta su šventųjų Simono ir Judo vardų paminėjimo dienomis ir buvo švenčiama spalio pabaigoje. Simajudą švęsdavo visa Lietuva. Tą dieną bažnyčiose vykdavo atlaidai, o po jų ir gausūs turgūs, kuriuose prekiaudavo ne vien grūdais, medumi, obuoliais, riestainiais, pyragais, bet ir gyvomis žąsimis, kiaulėmis, veršiais, ožkomis.
Senoji turgavietė. J. Palio archyvo nuotr.
Libertas Klimka (2023) pateikia ir vaizdingą šio turgaus aprašymą.
„Kaip jis vykdavo Merkinėje, vaizdingai aprašė Vincas Krėvė – Mickevičius apysakoje „Raganius“: „Kito tokio nebūna. Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be reikalų, taip sau pasidomėdami, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję. Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia, keikiasi, stumdosi, purvyną minko... Visas miestelis – gatvės, aikštė, kiemai kimšte prikimšti žmonių, gyvulių, vežimų. Visur, visuose kampuose, rėkia, gieda, bliauja, žviegia, žvengia, gagena... Girdėti visoki balsai, kuriais tik motina gamta apdovanojo savo sutvėrimus...“
Kalėdinio laikotarpio turgūs turėjo tokius pavadinimus: šeškaturgis, skaistaturgis ir saldaturgis.
Kauno turgus (1934 m.). Aut. nežinomas
Kaip teigia Libertas Klimka (2019), turguje „prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Žodžiu, šeškaturgyje prekiauta viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. O iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms“.
Apie šį adventinį turgų rašo Angelė Kavaliauskienė (2011): „Jame buvo galima įsigyti įvairių smulkesnių dovanų. Dažniausiai pasitaikančios dovanos – karoliai, skarelės, kaspinai merginoms. Vyrai sau pirkdavo batus, pypkes, tabokines, peilius, kailines kepures ir kt. Kaip matyti, dovanos buvo daugiau simbolinės, parodančios dėmesį, bet neįpareigojančios. Tokios dovanos būdavo labai mielos, branginamos ir saugojamos. Manoma, kad žmogus, pasipuošęs patinka.“
Šis adventinis turgus vadinamas skaniausiu, nes žmonės šiame turguje stengdavosi apsipirkti Kūčioms ir Kalėdoms. Daugiau apie šį turgų ir gaivinamas jo tradicijas Lietuvos etnografiniame muziejuje klausykite laidos „Gimtoji žemė. Kalėdų tradicijos: Saldaturgis bagotas – Kalėdos pilvotos“ ištraukoje.
Apie Kaziuko mugės, kuri laikoma išskirtinai Vilniaus krašto renginiu, atsiradimą klausykite interviu su etnologu Libertu Klimka.
Apie tai, kaip Kaziuko mugė keičiasi, galima skaityti „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“: „<...> nuo XX a. pabaigos mugę globoja miesto savivaldybė. Daugėja pintų daiktų, dailės kičo, kalvystės dirbinių, papuošalų, suvenyrų, verbų; prekiaujama ir pramonės dirbiniais.
Kaziuko mugė Lukiškių aikštėje (1931 03 04). Aut. Adam Jankowski
Nuo XXI a. pradžios Kaziuko mugė prasideda teatralizuotu atidarymu – atrakinama simbolinė vartų spyna, skelbiama mugės pradžia. Groja muzikantai, vyksta vaidinimai. Kaldinamos proginės Kaziuko mugės monetos, veikia karčema. Į Kaziuko mugę dalyviai suvažiuoja iš visos Lietuvos, atvyksta svečių iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos.“
Kaziuko mugė. Aut. S. Udrys
Libertas Klimka (2009) išskiria, kad „Vilniuje nuo seno būta tradicijos prieš Jonines rengti žolynų turgelius. Prie Šv. Jonų varpinės ir Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje senučiukės iš priemiestinių kaimų ar net atvykusios iš toliau pardavinėdavo vaistažoles. Tiesiog ant šaligatvio išdėliodavo surinktų tinkamoje mėnulio fazėje ir pavėsyje išdžiovintų įvairiausių žolynų pundus, maišus, maišelius. Žolynais prakvipdavęs visas miestas! Galima būdavo žoles pirkti ir atskirais pluoštais, ir sutaisytas į trejų devynerių rinkinį – nuo visokių negalių, įvairiausių skausmų. Senolės pamokydavo miestelėnus žiniuonių išminties. Merginoms patardavo, ką į arbatą dėti, kad vaikino širdį į save palenkus. Štai kodėl tą prekybą miesto aštrialiežuviai vadindavo Raganų turgeliais“.
Apie nuo 2007-ųjų gaivinamą Žolynų turgaus tradiciją Vilniuje žiūrėkite vaizdo įraše „Žolynų turgus 2022“.
Taip pat „Labas rytas, Lietuva“ laidos „Prieš Jonines – Žolynų turgus“ reportaže.