Pranė Dundulienė (1991) atkreipia dėmesį, kad Joninių tradicija Lietuvoje sena ir rašytiniuose šaltiniuose minima jau XIV a.
Aleksandras Žarskus (2009) teigia, kad ši baltiškoji lietuvių šventė turi turbūt daugiausiai pavadinimų variantų: tai Rasa (Rasos), Joninės, Kupolė (Kupolės, Kupolinės), Vainikų šventė, Krešė (Krešės).
Kaip Joninės gavo Rasos vardą?
Libertas Klimka (2009), aiškindamas, kaip Joninės gavo Rasos vardą, pateikia tokią versiją. „Iš kur iškilioji vasarvidžio šventė bus gavusi Rasos vardą? Sakoma, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja laukas, vėjo glostomas... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu.“
Libertas Klimka (2009), aiškindamas, kaip Joninės gavo Rasos vardą, pateikia tokią versiją. „Iš kur iškilioji vasarvidžio šventė bus gavusi Rasos vardą? Sakoma, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja laukas, vėjo glostomas... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu.“
Joninės. Aut. nežinomas
Joninės, kaip ir kitos kalendorinės lietuvių šventės, kupinos magijos, burtų, mistikos. Etnologas Libertas Klimka (2008) supažindina su kai kuriomis Joninių senovės lietuvių tradicijomis ir papročiais.
„Joninės – ir raganų siautėjimo metas. Manyta, kad galių burtams jos gaunančios iš rugių žiedadulkių. <...> Rytmetinė vasarvidžio rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti karvių pieną. Todėl išgenamoms karvėms duodavo šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. <...> Žinomas ir toks paprotys, kad pusę surinktų devyneriopų žolynų sudžiovindavo ir sušerdavo gyvuliams Kūčių naktį.“
„Joninių naktį ir prieš velnią, kuris arklius naktigonėje užjodo, galima veiksmingą ginklą įsigyti. Reikia miške susirasti šermukšnį, jį nusilaužti, už viršūnės paėmus parsivilkti namo. Tik negalima apsigręžti ir atgal pasižiūrėti, kad ir vardu kas šauktų. Parbogintą šermukšnį nugenėti ir pasidaryti smagią lazdą. Tada kūtėje užsidegti graudulinę žvakę, pridengti ją puodu. Išgirdus velnią pas arklius baladojantis, skubiai ją atvožti. Ir nelabasis nebegalės pasprukti; tada paėmus lazdą galima gerai jam kailį išvelėti, net kol tas pavirs į baikštų kiškį.“
Joninių laužai. Aut. nežinomas
Kaip teigia Birutė Imbrasienė (1990), Joninių vainikas buvęs ypatingas, su juo susijusios Joninių tradicijos ir burtai.
„Buvo tikima, kad vainikas yra sukaupęs amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgą. Vainikas – tai nemirtingumo ir meilės simbolis. Su vainikais šią vasaros naktį susiję daug apeigų ir būrimų.
Buvo sakoma, kad Jono naktį reikia apeiti aplink tris laukus ir iš jų priskinti devyneriopų gėlių, nupinti vainiką ir einant miegoti pasidėti po pagalve, – kuris vaikinas sapne ateis vainiko pasiimti, už to ir ištekėsi.
Kitose vietovėse iš devyneriopų, Joninių naktį surinktų žolių mergaitės nusipindavo vainikus. Einant į pievas ir grįžtant namo su vainikais, negalima buvo nei žodžio ištarti, nei atsigręžti.
Praėjusios gluosnį, beržą ar obelį, mergaitės turėjo mesti per galvą į šį medį vainiką. Jei pirmą kartą vainikas užklius už šakos, tai mergina tais pačiais metais ištekės, o kiek kartų nukris, tiek metų dar reikės laukti.“
Sužinokite, kokia Joninių vainiko prasmė, ir pasimokykite kurti vainiką žiūrėdami edukaciją „Joninių vainiko kūrimo edukaciją“.
Knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės“ (sud. B. Imbrasienė, 1990) pateikiama ir daugiau su Joninėmis susijusių tradicijų.
„Per Jonines žemdirbiai savo apeigose ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, turinčiam galią atgaivinti žemę ir suteikti jai vaisingumą. Todėl šios dienos burtai buvo atliekami prie vandens ir su vandeniu.
Tą dieną žmonės patys maudėsi ir maudė gyvulius. Jaunuoliai bėgdavo išsimaudyti prieš saulėtekį, kad būtų sveiki ir stiprūs. Ypač buvo garbinama rasa, todėl, kad naktį ji atgaivina augalus.
Saulei tekant žemdirbys brisdavo arba apžergęs šaką apjodavo laukus per rasą. Buvo tikima, kad nukrėsta nuo žolės rasa lems geresnį derlių. Merginos stengdavosi atsikelti dar prieš saulei tekant ir surinkta rasa nusiprausti veidą, – tai turėjo padaryti veidą skaistesnį, gražesnį.
Nepatingėdavo ir naktį atsikelti, suvilgyti veidą rasa ir nusišluosčius atsigulti. Naktį turėjo prisisapnuoti vaikinas, atnešantis rankšluostį, už jo ir buvo tikimasi ištekėti.
Kaimo žiniuonės šventą naktį vilkdavo rasota žole rankšluostį, taip rinkdamos rasą. Išgręžusios sugirdydavo karvėms, kad daugiau pieno duotų.
Joninių vainikai vandenyje. Aut. nežinomas
Kas yra kupolė?
Kas yra kupolė ir kaip ji susijusi su Joninėmis, skaitykite Liberto Klimkos (2008) straipsnio citatoje. „Kitados per ją atlikinėtos sudėtingos, net porą savaičių trukdavusios apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Per apeigas būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Beveik visi rašiusieji apie senoviškąsias Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės tinkančios gydyti žmones, net padėti gimdyvėms bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu. Kupole Mažojoje Lietuvoje vadinama gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko.“
Kas yra kupolė ir kaip ji susijusi su Joninėmis, skaitykite Liberto Klimkos (2008) straipsnio citatoje. „Kitados per ją atlikinėtos sudėtingos, net porą savaičių trukdavusios apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Per apeigas būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Beveik visi rašiusieji apie senoviškąsias Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės tinkančios gydyti žmones, net padėti gimdyvėms bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu. Kupole Mažojoje Lietuvoje vadinama gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko.“
Žolės, skirtos kupolėms
Libertas Klimka (2008) akcentuoja, kad tokios žolės turėjo būti renkamos trijose skirtingose vietose: paupyje, saulėtoje įkalnėje ir tamsioje paunksmėje, vėliau tie žolynai buvo panaudojami. „Per vasaros saulėgrįžos šventę merginos iš surinktų trejų devynerių puokštės pindavo vainikėlius, burdavo jais savo ateitį. Paleis devynis, įvardytus kaimo vaikinų vardais, į upelį ar ežeran plaukti, kurio arčiausiai prie kranto sustos, už to ir ištekės. Šeimininkės Kupolių puokštę perskirdavo pusiau, vieną pusę padalydavo nuo raganų kliaučių tvartuose paslėptoms karvėms, kitą pusę laikydavo užkištą už balkio net iki Kūčių vakaro. Paprotys pabrėžia, kad saulėgrįžos dalija metus pusiau, yra kalendoriaus ašis.“
Pranė Dundulienė (1991) pritaria, kad kupolėmis buvo vadinami gydomąją galią turintys žolynai: jonažolės, ramunės ir kt. Tokių žolių net devynios.
Libertas Klimka (2008) akcentuoja, kad tokios žolės turėjo būti renkamos trijose skirtingose vietose: paupyje, saulėtoje įkalnėje ir tamsioje paunksmėje, vėliau tie žolynai buvo panaudojami. „Per vasaros saulėgrįžos šventę merginos iš surinktų trejų devynerių puokštės pindavo vainikėlius, burdavo jais savo ateitį. Paleis devynis, įvardytus kaimo vaikinų vardais, į upelį ar ežeran plaukti, kurio arčiausiai prie kranto sustos, už to ir ištekės. Šeimininkės Kupolių puokštę perskirdavo pusiau, vieną pusę padalydavo nuo raganų kliaučių tvartuose paslėptoms karvėms, kitą pusę laikydavo užkištą už balkio net iki Kūčių vakaro. Paprotys pabrėžia, kad saulėgrįžos dalija metus pusiau, yra kalendoriaus ašis.“
Pranė Dundulienė (1991) pritaria, kad kupolėmis buvo vadinami gydomąją galią turintys žolynai: jonažolės, ramunės ir kt. Tokių žolių net devynios.
Apie kupoliavimą žiūrėkite vaizdo įraše „Joninių tradicijos Kupoliavimas – Žolynų puokštės rinkimas“.
Joninių papročiai. Aut. nežinomas. Šaltinis – makalius.lt
Svarbus Joninių simbolis ir ugnis
,, <...> nepaprasta ugnies reikšmė. Lietuviai, kurie iš viso nelabai mėgsta kuopuotis ir bendrauti, Joninių išvakarėse visi kas tik gali skuba į paežeres, kuria laužus, kelia į medžius aukštas, smaluotas pakuluotas kartis ar tošimis apsuktus beržus, degina juos, kad jie šviestų kuo ilgiausiai, per visų naktį, kol patekės saulė ir būtų matyti iš toli. Dažnai ant karties pritaisydavo senų medinių ratų stebulę, kurių pripildavo dervos ir prieš iškeldami jų uždegdavo. Buvo paruošiami specialūs lankai, kurie uždegami ir ridenami nuo kalnų, tai simbolizuodavo nuo žemės tolstančių saulę.“
Pasižiūrėkite vaizdo įrašą „Rasos (Joninės) pagal senąsias tradicijas“.
Pranė Dundulienė (1991) pažymi, kad senovės lietuviams buvo svarbus ir papartis. Buvo tikima, kad jis pražysta vidurnaktį. Paparčio žiedą nuskinti sudėtinga, nes jis žydi tik vieną akimirką ir yra saugomas piktųjų dvasių.
Papartis. Aut. nežinomas
Birutė Imbrasienė (1990) pateikia ir patarimų, kaipgi vis dėlto būtų galima nuskinti paslaptingąjį paparčio žiedą. „Bet jei noras surasti stebuklingąjį žiedą be galo didelis, galima pabandyti taip: reikia dieną prieš Joninių naktį nueiti į mišką ir išsikirsti šermukšnį, jo šakeles apgenėti, viršūnėlę nukirsti. Tada medelį vilkti atbulą šimtą žingsnių į tą pusę, į kurią jis nuvirto ir nė karto neatsigręžti. Kai šimtąjį žingsnį žengęs atsisuksi, ant šermukšnio tupės velnias ir negalės nulipti nei per nukirstą viršūnėlę, nei per nugenėtas šakeles. Nelabasis prašysis paleidžiamas ir turės pasakyti, kur pražydo paparčio žiedas. Jei ir pasisektų rasti šį žiedą, baidyklės puls ragais badyti, viesulai kauks, katės kniauks, bet reikia aprėžti aplink save ratą šermukšnio lazda, pasitiesti drobulę ir nieko nebijoti – žiedas pats ant drobulės nupuls. Vieni sako, kad paparčio žiedas kaip beržo žirginių dulkelė, kiti, kad baltas, apskritas, kaip karoso žvynas. <...> „tas, kuris suranda ir nuskina paparčio žiedą, kitų mintis moka skaityti, kiaurai mato, kur pinigai ir brangenybės paslėptos, būna sveikas ir laimingas.“
Paparčio žiedas – tautosakos motyvas. Perskaitykite pasaką „Nenusaugotas paparčio žiedas“.
Vienas bernaitis augino savo darže papartį ir kiekvieną šv. Jono naktį saugodavo jį pražįstant. Bet niekada jam nepasisekdavo nusaugot - velnias vis pirma jo pagriebdavo žiedą. Viena bobelė jam patarė, kad iš vakaro pasitiestų baltą skarelę ties paparčiu, užsidegtų žvakę ir atsisėdęs niekur daugiau nežiūrėtų - kaip tik paparčio viršūnėn.
Kai tik atėjo šv. Jono naktis, bernaitis tuoj užsidegė po puodu žvakę, ties paparčiu pasitiesė baltą skarytę ir sėdi, žiūrėdamas į papartį. Papartis buvo visai prie gryčios. Tuoj jį pradėjo baidyti visokios baidyklės: tai šunys, iškišę dantis, lenda, tai gyvatės šliaužia, ir visokie driežai aplink vyniojas. Tai vėl meška per jį maurodama eina! Bet bernaitis, atmindamas bobelės patarimą, niekur nežvilgtelėjo, ir baidyklės, matydamos, kad šis jų nebijo, tuoj tos išnykdavo ir dar baisesnės atsirasdavo. Štai pamatė, kad didelis juodas katinas nusirepečkena iš palėpės per sąsparą ir šoka tiesiai puodan ant žvakės. Bernaitis užsimojo ant jo ir suriko:
- Škac tolyn!
Tuo laiku, kai jis į katiną grįžtelėjo, papartis pražydo, ir žiedas nuriedėjo ant patiestos skarytės, kurį pelėda prišokus pagriebė ir nusinešė. Tada nusikvatojo visokiais balsais, nusijuokė visuos kraštuos, o bernaitis ir vėl paliko be paparčio žiedo.