Lietuvos pirtys anksčiausiai paminėtos XIII–XIV a. Vokiečių ir Livonijos ordinų kronikose, rusų metraščiuose, vėliau XVI–XVII a. dvarų inventoriuose. Miestuose jų ėmė rastis nuo XVI a. (veikė privačios ir viešosios pirtys).
Dvaro pirtis Rumšiškėse. Aut. nežinomas
Dvaro pirtis Rumšiškėse. Aut. nežinomas
Tradicinė lietuviška pirtis. Aut. S. Paltanavičius
Pirtis – antra motina.
Pirtyje pasivanojai, – iš naujo atgimei.
Pirties visos kvarabos bijo.
Pirtis vanoja, pirtis ant kojų pastato.
Pirtis – varguolių gydytoja.
Pirtis visas nuodėmes nuvalo.
Pirties karštis kaulų nelaužo.
Pirtyje vanta – ponia.
Pirtyje vanta ir už pinigą brangesnė.
Be vantos pirtyje nėra dvasios.
Vantos visos ligos bijo.
Vanta nors ir muša, bet saldu darosi.
Vyrui ar žmona numirė, ar pirtis sudegė, tai tas pats.
Girtam pertis – greita smertis.
Kokių tik kvailių nėra, – net ir po pirties kąsosi.
Prilipo kaip vantos lapas.
Nesiprausk taip baltai: varna belėkdama kai pamatys, gali per sūrį pagauti.
Apie tradicinę pirtį ir prausimąsi joje sukasi daug šimtmečiais susiklosčiusių papročių, apeigų ir tikėjimų. Gal todėl, kad pirtyje kitados gyvenimo kelias ir prasidėdavo, ir baigdavosi – pirtyje pribuvėja priimdavo kūdikį, čia ir numazgojamas mirusysis.
Maždaug nuo XVI a. žemaičiai ir lietuvininkai pirtimi vadino ir jaują kluone (kluono dalis, kur džiovinami linai arba javai), ir pastatą, kuriame prausiasi (tiesa, pastarąjį kai kurie žemaičiai – dar ir perene, pakrosne). Užnemunės zanavykams ir kapsams pirtis – tai specialus pastatas linams džiovinti ir minti. Dzūkijos pirtys buvo skirtos vanotis, bet prireikus jas panaudodavo ir linams minti. Ir tik Rytų aukštaičiams pirtis – statinys, kuriame vien periamasi ir prausiamasi.
Tradicinė pirtis – tai pastatas iš apvalių rąstų, stogas dvišlaitis, rečiau keturšlaitis, šiaudinis ar skiedrinis, statomas atokiau nuo kitų sodybos trobesių, prie ežero arba upelio, iš gulsčių apvalių į sąsparas suręstų rąstų, kai kada krečiamas iš molio.
Tradicinė pirtis – tai pastatas iš apvalių rąstų, stogas dvišlaitis, rečiau keturšlaitis, šiaudinis ar skiedrinis, statomas atokiau nuo kitų sodybos trobesių, prie ežero arba upelio, iš gulsčių apvalių į sąsparas suręstų rąstų, kai kada krečiamas iš molio.
Viduje dvi patalpos:
priepirtis – dažnai be lubų, kai kada iš lentų, karkasinės konstrukcijos; jame žmonės nusirengdavo, ilsėdavosi. Anksčiau priepirtyje džiaudavo pirtyje iškaitintus drabužius, patalynę (rytų aukštaičių priepirčiuose dar būdavo minami linai, daromas alus).
Pirtis su įrengtais dviejų aukštų plautais. Kampe – iš lauko akmenų sukrauta krosnis. Šalia stovi didelis kubilas vandeniui, sušildomam į jį metamais įkaitintais akmenimis. Šviesa patenka per mažą įstiklintą langelį.
Viduje dvi patalpos:
priepirtis – dažnai be lubų, kai kada iš lentų, karkasinės konstrukcijos; jame žmonės nusirengdavo, ilsėdavosi. Anksčiau priepirtyje džiaudavo pirtyje iškaitintus drabužius, patalynę (rytų aukštaičių priepirčiuose dar būdavo minami linai, daromas alus).
Pirtis su įrengtais dviejų aukštų plautais. Kampe – iš lauko akmenų sukrauta krosnis. Šalia stovi didelis kubilas vandeniui, sušildomam į jį metamais įkaitintais akmenimis. Šviesa patenka per mažą įstiklintą langelį.
Senosios Kernavės gyvenvietėje buvo rastos XIV a. čia stovėjusios pirties liekanos. Išsamius šios pirties tyrimus atliko archeologas prof. A. Luchtanas. Jais remiantis, Kernavės archeologinės vietovės amatininkų kiemelyje buvo sukurta senosios XIV a. pirties kopija.
Dūminės pirties patalpoje prie įėjimo paprastai buvo krosnis (užėmė nuo 1/3 iki 1/6 pirties ploto). Ši krosnis (sukrauta iš lauko akmenų) dūmtraukio neturėjo, dūmai išeidavo pro duris arba lubose padarytą skylę (aukštinį), užšaunamą lenta.
Dūminės pirties iliustracija. Aut. nežinomas
Pažiūrėkite laidos „Keliaujanti laiku“ LRT mediatekoje ištraukų apie XIV a. pirties atradimą ir rekonstrukciją.
Pirties atradimas:
Pirties rekonstrukcija:
Nuostabu tai, kad dūminės pirtys laikui bėgant neišnyko. Jų ir šiomis dienomis galima rasti dar veikiančių. Pasisvečiuokite vieno iš Dzūkijos kaimų – Musteikos kaimo pirčių apžvalgoje „Kaip šimtametės pirtys atrodo dabar“:
XIX a. pabaigoje atsirado plūkto molio ir plytų krosnių su dūmtraukiais. Pirties pasieniais buvo suolai ir plautai vanotis, prie lubų pasieniais – kartelės kaitinamiems (higienos sumetimais) drabužiams padžiauti. Tokių kaimo pirčių daugiausia išliko Aukštaitijoje.
XIX a. pabaigoje atsirado plūkto molio ir plytų krosnių su dūmtraukiais. Pirties pasieniais buvo suolai ir plautai vanotis, prie lubų pasieniais – kartelės kaitinamiems (higienos sumetimais) drabužiams padžiauti. Tokių kaimo pirčių daugiausia išliko Aukštaitijoje.
Užnemunėje pirtys beveik išnykusios – XVIII a. Prūsijos valdžia čia buvo uždraudusi jas statyti, todėl šiame krašte maudytasi kubiluose.
Kaimuose pirtis paprastai buvo kūrenama kas dvi savaitės (šeštadieniais), taip pat prieš šventes, susirgus, po talkų.
Užnemunėje pirtys beveik išnykusios – XVIII a. Prūsijos valdžia čia buvo uždraudusi jas statyti, todėl šiame krašte maudytasi kubiluose.
Kaimuose pirtis paprastai buvo kūrenama kas dvi savaitės (šeštadieniais), taip pat prieš šventes, susirgus, po talkų.
Viena iš tradicinės pirties atributų – pirties vanta. Ji gali būti rišama iš įvairių augalų – beržų, liepų, klevų, bitkrėslių, ievų, net spygliuočių medžių šakelių. Tačiau beržinė, visgi, išlieka pagrindine pirties vanta. Tai patvirtina Kernavėje, Pajautos slėnyje, archeologų atrastos XIV a. beržo vantos. Prie pirties rastos (daugiau nei 10 vienetų) beržo vantos buvo 50 cm ilgio, surištos liepos karna.
Viena iš tradicinės pirties atributų – pirties vanta. Ji gali būti rišama iš įvairių augalų – beržų, liepų, klevų, bitkrėslių, ievų, net spygliuočių medžių šakelių. Tačiau beržinė, visgi, išlieka pagrindine pirties vanta. Tai patvirtina Kernavėje, Pajautos slėnyje, archeologų atrastos XIV a. beržo vantos. Prie pirties rastos (daugiau nei 10 vienetų) beržo vantos buvo 50 cm ilgio, surištos liepos karna.
Pirties vantų rekonstrukcija LRT laidos „Keliaujanti laiku“ ištraukoje:
Pirtys viena ar kita forma gyvavo visoje Šiaurės ir Rytų Europoje. Sovietmečiu atsidūrusi ties išnykimo riba, nepriklausomybės laikais lietuviškoji pirčių lankymo tradicija atgimė ir dabar klesti.
Pirtys ir jų nauda žmogaus organizmui, jo sveikatai gerai buvo žinomi egiptiečiams, graikams, romėnams, slavams. Apie pirtį – jurtą, kurioje, matyt, perdavosi klajojančios gyvulių augintojų skitų gentys, informacijos randame jau Herodoto istorijoje.
Pirmosios pirtys senovės Graikijoje ėmė rastis XIV–XII a. prieš Kristų, tikėta jų gydomuoju poveikiu. Romėnų pirtys termos buvo labiau panašios į sporto klubus: čia būdavo susitinkama su pažįstamais, aptariami svarbūs reikalai, sportuojama, net puotaujama.
Pirmosios pirtys senovės Graikijoje ėmė rastis XIV–XII a. prieš Kristų, tikėta jų gydomuoju poveikiu. Romėnų pirtys termos buvo labiau panašios į sporto klubus: čia būdavo susitinkama su pažįstamais, aptariami svarbūs reikalai, sportuojama, net puotaujama.
Romos imperijos laikų pirčių liekanų išliko iki XXI a. pradžios (pavyzdžiui, Turkijoje, Didžiojoje Britanijoje Bato mieste, Varnoje, Bulgarijoje, ir kitur). Pirčių būta senovės Babilone, Persijoje, Kinijoje, Indijoje.
Romos imperijos laikų pirčių liekanų išliko iki XXI a. pradžios (pavyzdžiui, Turkijoje, Didžiojoje Britanijoje Bato mieste, Varnoje, Bulgarijoje, ir kitur). Pirčių būta senovės Babilone, Persijoje, Kinijoje, Indijoje.