Lietuviai nuo seno valgiui ir jo gaminimui skyrė daug dėmesio. Valgis – tai, kas palaiko žmogaus gyvybę, suteikia jėgų, stiprina socialinius ryšius. Apeiginė vakarienė – būtina visų kalendorinių, šeimos švenčių dalis, kurioje apeiginiu maistu žmonės dalijosi ne tik tarpusavyje, bet ir su Anapusiniu pasauliu – tiek su dievybėmis, tiek su vėlėmis.
Apie kalendorinių metų valgiaraštį buvo kalbėta žemesnėse klasėse. Sužinojote, kad šventiniai patiekalai gaminti kone visoms kalendorinėms šventėms, taip pat – šeimos šventėms (krikštynoms, vestuvėms, laidotuvėms).
Iki šių dienų išliko Kūčių stalo sakraliniai valgiai (prėskučiai, aguonpienis, spanguolių ar avižinis kisielius), Užgavėnių (sklindžiai ir šiupinys), Velykų (margučiai), Dzūkijoje ir Suvalkijoje – karvojus.
Kiekvienas apeiginis patiekalas tiek tradicinių švenčių kalendoriuje, tiek šeimos šventėse turėjo savo reikšmę, prasmę ir glaudžiai siejosi su senąja baltų pasaulėžiūra.
Toliau apžvelkime keletą svarbiausių apeiginių patiekalų.
Duona turėjo didelę sakralinę reikšmę mūsų protėvių gyvenime: ji tapo svarbiausiu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje – dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose.
Apeiginės duonos galima rasti kone kiekvienoje kalendorinėje šventėje – duona, atnešta paties Dievulio, dalijosi apeiginės Kūčių vakarienės metu, ją nešėsi pavasarį lankydami laukus, Oninėse buvo privalu paragauti iš naujo derliaus iškeptos duonos.
Duona svarbų vaidmenį atliko ir šeimos švenčių apeigose. Gimus kūdikiui, tėvas, eidamas pranešti kaimui, nešėsi duonos, pirmąją duoną iškepus mergaitė įšventinama į merginas, jaunamartė į naujus namus veždavosi tiek savo duonos, tiek jos raugo. Dar visai neseniai, eidami į laidotuves, atnešdavo savo duonos ar duonos riekelę įdėdavo velioniui į karstą.
Duoną naudojo būties apsaugai – ją užkalbėdami gydė, laikė namuose pašventintą nuo vagių ir gaisro, duoną aukodavo elgetoms – tarpininkams tarp šio ir mirusiųjų pasaulių.
Duonos sakralumą nusako ir papročiai, ir tautosaka. Duona laikyta šventa, net mažiausias nukritęs duonos trupinėlis buvo pakeliamas ir jo atsiprašoma. Kupiškio apylinkėse manyta, kad, pamačius savo degančius namus ir aukštielninka apverstą kepalą, pirma reikia gražiai padėti duoną, o tik tuomet bėgti gesinti namų.
Kepant duoną taip pat buvo laikomasi daugybės ritualų – privaloma buvo laikytis tylos, antraip duona neiškils, duona būtinai buvo peržegnojama, ant jos įspaudžiamas apsauginis ženklas.
Senovėje ruginė duona buvo kepama apvalios – rato formos. Baltų pasaulėžiūroje ratas – ypatingos apsaugos ženklas. Apsibrėžiant ratu buvo saugomasi nuo piktųjų dvasių, apsauginę funkciją turėjo bet kas, buvęs rato formos, – žiedai, apyrankės, apsijuosiamos juostos.
D. Razauskas (2012) pastebi, kad vienas iš svarbiausių ant ugnies gaminamų kulinarijos produktų – krosnyje kepta duona baltų pasaulėvaizdyje prilyginama saulei.
„Labai įdomus yra piemenų burtas Saulei užleisti, užrašytas Gervėčių apyl. Padarysim vakarą, kad Saulė užsileist, – sako piemenys. Užlenkiamas lankas, jo galai įbedami į žemę, o lanko vidury pakabinamas duonos gabalas. Paskiau lankas apdengiamas drabužiu, ir taip po lanku pasidaro tamsu. Tada vienas piemuo, šliauždamas ant nugaros, palenda po ta palapine ir patamsy gaudo burna duoną. Pagavęs iššliaužia iš palapinės ir ta duona pasidalija su piemenimis. Palapinėj būna tamsu – Kad taip ir Saulės nebūt“ <...> Lankas čia, regis, mena dangaus skliautą, o pakabinta po juo „duona, – A. J. Greimo žodžiais, – tapatinama su saule“, Saulės–duonos sąsają mena ir toks rugiapjūtės pabaigtuvių paprotys: „Rugius stengiasi baigti pjauti dar prieš saulei nusileidžiant, kad duona baltesnė būtų“; „Jei baigdavo rugius pjauti dar su saule, apie Varėną moterys susikabindavo rankomis rateliu ir šokinėdamos šaukdavo: Balta duona, balta duona. Pagal similinę magiją tai reikšdavo: su saule pabaigus pjauti, duona būsianti tokia kaip saulė“.
Duonos sakralumas neišnyksta ir XXI a. Tai rodo Lietuvos nacionalinio kultūros centro 2009 m. organizuotas konkursas „Etninės kultūros šaltiniai. Tradicinės mitybos kultūra“. Konkursą apžvelgusi Nijolė Marcinkevičienė (2010) pastebi, kad medžiagą konkursui teikę dalyviai duonai vis dar teikia ypatingą prasmę.
Susipažinkite su N. Marcinkevičienės straipsnio „Pašoviau duonų, dabar užeikit gryčian…“ keletu citatų apie duonos sakralumą, juntamą 2009 m. surinktoje pateikėjų medžiagoje.
Duona bene aktyviausiai dalyvauja vestuvių rituale. Ji „atstovauja“ moteriškajai pusei ir ją palaiko. Beveik kiekviena pateikėja užsimena, kad merginai pirmą kartą iškepus duoną primenama apie jos tinkamumą tekėti. Pirmosios duonos kepimas – tam tikras „įrašymas į mergas“, ir šį faktą šeima, giminės, jaunimas arba ir didesnė dalis kaimo bendruomenės vienaip ar kitaip paminėdavo.
Laikantis laidotuvių papročių vėlgi atitinkamai elgtasi, kad duona neišeitų kartu su mirusiu šeimos nariu. Apie Trakus tik numirus žmogui ant stalo dėdavo neprapjautą duonos kepalą, ir jis ten prabūdavo iki pakasynų. Užfiksuotas paprotys, kad atlaužtos duonos gabaliuką artimieji kartu su šventintais žolynais numirėliui dėdavo po pagalvėle, taip stengdamiesi palengvinti jo kelionę į anapus.
Duona karste – tikimybė, kad velionis jos kartu su savim neišsives iš namų (užr. E. Žilinskienė). Lankyti velionio kaimynai ėjo su duona: Aš prisimenu, tete dar sirga, ir duoną jau kepė mum kaimyne... Po laidotuvių radam un girnų premenėj žmanių prikrauta duonas. Atnešia, neįnešia vidun pri lavona, bet padėja premenė un girnų (N. Buteikienė, užr. E. Kiškienė).
Apsauginę funkciją būtų galima priskirti ir kitam, duonai labai artimam patiekalui – sklindžiams arba blynams. Pati pirmoji duona, kepta prie laužo ant akmenų, taip pat turėjo būti panašios į blyną papločio formos.
Blynai, kaip apeiginis patiekalas – svarbi Užgavėnių šventės dalis. Ko gera, Užgavėnėse blyno apvalumas simbolizavo ir vis aukščiau pakylančią ir pavasariui gyvybę teikiančią saulę.
Varškė – pieno produktas, nuo seno gaminamas iš rūgusio pieno arba rūgusio ir saldaus pieno mišinio. Iš rūgusio pieno varškė daroma visoje Rytų Aukštaitijoje: seniau į šiltą krosnį nakčiai būdavo statomos puodynės su rūgusiu pienu, rytą į viršų iškilę sutraukto pieno krekėsiai išverčiami ant drobulės arba į sūrmaišį nuvarvėti.
Varškė šventiniame kalendoriuje ir šeimos šventėse dažnai pastebima. Pavasario švenčių metu varškė, suspausta į sūrį, dovanojama piemenims, varške buvo vaišinamasi Velykų šventėje, varškės nešamasi į kapines per Vėlines, be varškės sūrio neapsiėjo vestuvių vaišės.
Kuo ypatinga varškė?
Savo spalva. Tiek varškė, tiek sūris – baltos spalvos. Dar visai neseniai balta spalva buvo ypatinga spalva, siejama su pirminiu chaosu, mitiniu laiku, kai dar nieko nebuvo. Tai ir apsauginė spalva. Moterys nuo seno gaubėsi baltais nuometais, baltomis skarelėmis, eidamos į laidotuves, rišosi dar XX a. pr.
Gamybos būdu. Varškė rauginama arba tveriama. Šis veiksmas savaime siejasi su kosmogonija – pasaulio sutvėrimu. Rūgimas, raugas siejasi ir su vaisingumu, gyvybės formavimusi, nes lietuvių kalboje „sutaisyti rūgštį“ reiškė ne tik užraugti, bet ir „pradėti kūdikį“.
Gaminama iš pieno. Pieną nemažai kultūrų laikė dievų maistu, todėl pienas galėjo būti aukojamas dievams siekiant apsivalyti. Ir baltų pasaulėžiūroje turime tiek „paukščių pieną“, tiek „paukščių taką“, kuris buvo suvokiamas kaip kelias į mirusiųjų pasaulį.
Margučiai – dažais, skutinėjant ar išrašant vašku marginti kiaušiniai. Tai – ypatingas pavasario ciklo švenčių patiekalas.
Mituose kiaušinį, kaip visa ko pradžią, galima aptikti gana dažnai. Keletas mitų pasakoja apie deivę paukštę, padėjusią kosminį kiaušinį, o šiam suskilus radosi mūsų visata. Iš kosminio kiaušinio išsirito gyvybė, kurią mūsų protėviai vadino gyvata.
Tiek pats kiaušinis, tiek jo išrašymas simboliniais raštais, tiek spalva – sakralūs simboliai, suteikiantys kiaušiniui ypatingą galią. Tikėta, kad sudaužus margutį jo palinkėjimai, išreikšti margučio spalva ar išrašytais raštais, neabejotinai išsipildys.
Margučiai buvo ne tik dovanojami. Pašventintą margutį supjaustydavo į dalis ir pasidalydavo visa šeima kaip ritualinį patiekalą. Margučiais buvo norima nulemti sėkmingą derlių juos užkasant lauko gale ar sėkmingą ūkį – pirmą kartą išleidžiant į laukus gyvulius margutį dėdavo ant tvarto slenksčio.