Adventas (lot. adventus – atėjimas) – ikikalėdinis laikotarpis. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ pateikiama, kad Lietuvių advento tradicijos savitos.
Stasys Gutautas (1991) analizuoja ir aptaria nemažai advento ir jo pradžios –
Šv. Andriejaus dienos – apeigų bei papročių. Susipažinkite su keletu iš jų.
Advento tradicijos ir Šv. Andriejaus dienos papročiai lietuvių kaime
Pranė Dundulienė (1991), aprašydama advento laikotarpį, išskiria keletą papročių ir apeigų.
Pranė Dundulienė (2005) pateikia, kad advento laikotarpiu, nors ir buvo vengiama pasilinksminimų ir šokių, tačiau vakarais žaidžiami žaidimai vaizduodavo javų sėją ir neva turėjo magiškos galios pagerinti būsimą derlių.
Pasižiūrėkite vaizdo įrašą „Perduokime savo vaikams Kūčių vakaro tradicijas“ ir sužinokite, kas gi būdinga advento vakarams bei pasiruošimui Kūčioms.
Rimantas Astrauskas (2013) teigia: „Dauguma advento – Kalėdų dainų bei žaidimų turi paralelinę kompozicijos struktūrą: daina tarsi sudaryta iš dviejų šakų, kur pirmojoje paprastai plėtojami gamtos motyvai, o antrojoje – žmonių santykiai, dažniausiai piršlybų, vedybų turinys. Tai nieko nuostabaus: po advento prasidės mėsėdis – piršlybų ir vestuvių metas.“
Advento–Kalėdų žaidimas Sasiul, sasiul mano, jaunoji
Advento–Kalėdų žaidimas Atvažiuoja žolynai
Advento–Kalėdų žaidimas Sėdi sėdi jaščeras
Advento–Kalėdų žaidimas Tu, untela, raiboji
Advento–Kalėdų žaidimas Koturys
Advento–Kalėdų žaidimas Aš skrisiu per jūsų pirkių
Nijolė Marcinkevičienė (2020) išskiria tokius Šv. Andriejaus dienos aspektus.
„Vis dėlto Andriejaus dienos būrimai dažniausiai siejami su pranašiškais sapnais. Sapnas – karalystė, kurioje gali išsipildyti slapčiausi žmogaus troškimai. Merginos negalėjo nepasinaudoti joms palankaus šventojo galiomis, todėl tam tikrais veiksmais, daiktais, žodinėmis formulėmis stengėsi paruošti kuo geresnes sąlygas stebuklingajam sapnui, padėsiančiam išvysti būsimą gyvenimą: „Prieš Andriejaus dieną reikia nieko nevalgyt ir išvakarėse atsigulti miegoti ant pliko suolelio. Ką naktį sapnuosi, toks ir gyvenimas bus (Klabinių k., Utenos r.).“
Kūčių vardas kildinamas iš senovinio patiekalo – kūčios. Jis gaminamas iš šutintų kviečių, miežių, kruopų, žirnių, pupų su aguonų pienu ar medumi. Šiuo patiekalu būdavo vaišinamos mirusiųjų vėlės.
Liutauras Baltasis (2011) grindžia kalbininkų versiją, kad žodis kūčia Lietuvoje vartojamas dar nuo XII a., vadinasi, šią šventę lietuviai šventė dar iki krikščionybės įvedimo.
Aleksandras Žarskus (2009) pažymi, kad „grūdai, t. y. sėklos, kurios sudaro pagrindinį Kūčių valgį kūčią, simboliškai išreiškia sunykimą, mirtį, kūtimą (kūsti) ir gimimą, prisikėlimą, atkutimą (kusti) naujam Rėdos ratui <...>. Kalėdiniame virsme Kūčių naktį įveikiamas žemiausias Rėdos rato taškas. Einant nuo Ilgių šventės žemyn kūstama, t. y. liesėjama link linkio taško, o jį įveikus atkuntama, t. y. stiprėjama, atsigaunama, gyvėjama.“
Pranė Dundulienė (1991) pažymi, kad Kūčios buvo magiškas laikas, kuriam žmonės ruošdavosi iš anksto, stengdavosi pabaigti darbus, moterys nepalikdavo nebaigtų verpti kuodelių, kad jų nesuterštų vėlės, laumės ar kitos mitinės būtybės.
Kūčių diena, kaip ir adventas, apipintas magijos ir tradicinių apeigų bei papročių. Tądien nebuvo galima dirbti: malti, kulti, skaldyti malkas, lopyti kailinius, verpti ir kt.
Prie Kūčių stalo būdavo galima sėsti tik atlikus tam tikras apeigas ir laikantis taisyklių.
Kūčia. Aut. nežinomas. Šaltinis – klaipedasutavimi.lt
Kūčių vakaro burtai dažniausiai susiję su žemdirbyste, būsimu derliumi, asmeniniais žmonių poreikiais.
Pasižiūrėkite vaizdo įrašą „Šv. Kūčių vakaro burtai“ ir susipažinkite su Kūčių burtais.
Birutė Imbrasienė (1990) pažymi, kad Kalėdos – tai sena agrarinė šventė, o tikėjimai ir papročiai, kaip teigiama literatūroje, liudija tikėjimą Saulės atgimimu. Pats Kalėdų pavadinimas siejamas su kalendoriumi, žodžiais kalti, kalėti.
Kalėdos
Kalėdų papročius išsamiai aprašo Pranė Dundulienė (1991). Susipažinkite:
Apie tai, kokie yra Kūčių ir Kalėdų ryto papročiai ir kaip Kalėdų rytą senoliai spėdavo orą, klausykite laidos „Gimtoji žemė. Kalėdų tradicijos: Saldaturgis bagotas – Kalėdos pilvotos“ ištraukoje.
Kokie papročiai Žemaitijoje? Pasiklausykite laidos „Gimtoji žemė. Kalėdų tradicijos: Saldaturgis bagotas – Kalėdos pilvotos“ ištraukos ir susipažinkite.
Kalėdos – saulėgrįžos šventė, kai tamsą pakeičia šviesa, o dienos ima ilgėti. Ar Kalėda ir Kalėdų Senelis – tai tas pats? Pasidomėkite.
Jonas Vaiškūnas (2013) rašo:
„Kalendorinėse Kalėdų dainose apdainuojamas devyniaragis elnias, kurio raguose kalviai kala aukso vainiką. Aukso vainikas tarp dangiško elnio ragų – tai pati mitinio kalvio nukalta Saulė. Kalėdų vardas tiesiogiai susiejamas su kalvio nukalama Saule, kuri senosiose dainose kartais ir vadinama Kalėda. Kalėda apdainuojama atvažiuojanti geležiniais ratais su šilko botagais, dalijanti savo dovanas Pasauliui ir mums – jos išsiilgusiems. Ratai – Saulės disko įvaizdis, botagai – spinduliai, dovanos – sugrįžtančios Saulės atnešamos visos Pasaulio gėrybės. Šiuolaikinio, jau mums įprasto raudonais rūbais apsirengusio ir elnių vežamo Kalėdų Senio įvaizdis, taip pat kildintinas iš daug senesnio, Saulę atnešančio, elnio vaizdinio. Tad mūsų Kalėda, Kalėdų Senis ir net amerikoniškas Santa Klausas yra įkūnytojai pačios sugrįžtančios Saulės, nešančios visas artėjančių Naujųjų metų dovanas.“
Elnias devyniaragis. Aut. „EtnoDesign“
Kalėda – savitas lietuvių personažas, turėjęs simbolinę reikšmę. Audra Daraškevičienė (2012) apie Kalėdą rašo:
„Kalėda būdavęs apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs rankšluosčiu, prisilipinęs linų barzdą, kartais – ant nugaros prisitaisęs kuprą, pasiėmęs lazdą ir krepšį. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Užrašytas, pavyzdžiui, toks senio Kalėdos prisistatymas: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“ Liaudies dainose Kalėda vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilkų botagais, margais čebatais, atvežantis lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso puodelius, sidabro žiedus, o bernams – „rašalo“. <...> Kalėda nedalino daiktinių dovanų. Jis laimino namus, siekdamas užtikrinti gerovę, skalsą ir darną būsimais metais. Jo žodžiams buvo priskiriama maginė galia. Žodžių paveikumui sustiprinti namų kampai buvo apiberiami javais. Tai lyg auka namų dievams, o tuo pačiu – sėją vaizduojantis veiksmas. Patsai Kalėda gaudavo padėkos dovanų už aplankymą ir palinkėjimus. Kalėda ir jo palyda buvo apdovanojami maistu ar kitais daiktais.“
Straipsnyje „Lietuviški Kalėdų papročiai“ teigiama, kad Kalėdą lydėdavo persirengėlių būrys, dažniausiai buvo vaizduojami gyvūnai. Su šia persirengėlių grupe susijęs ir dar vienas svarbus kalėdinių apeigų momentas – blukio – medinės kaladės deginimas: „Kalėdiniai persirengėliai, lankydami kaimynų namus, tempė su savimi blukį – medžio trinką, kelmą ar kaladę. Ši tradicija ilgiausiai išliko Žemaitijoje. Blukį tempė dainuodami ir daužydami lazdomis (tabalais), o po to džiaugsmingai ją sudegindavo, kaip blogio ir tamsos įsikūnijimą.“
Daugiau apie devyniaragį elnią skaitykite Jono Vaiškūno (2010) straipsnyje „Kai atbėga Elnias devyniaragis“.
Archeologiniai duomenys rodo, kad elnio kultas senojoje Europoje buvo labai plačiai paplitęs. Anglijoje aptikti 8000–7500 metų pr. Kr. priskiriami ragai su kaukolės dalimi, jie apdoroti taip, kad būtų galima užsidėti ant galvos. Manoma, kad tokius galvos papuošalus naudojo apeiginių šokių metu. Šokiai su stirnų, briedžių ar elnių ragais išlikę iki mūsų laikų. Naujųjų metų proga tokie šokiai ir dabar šokami Anglijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kitur. Raginių kulto lazdų, priskiriamų 3000 metų pr. m. e., su meistriškai išskaptuota briedės galva rasta Šventojoje prie Baltijos jūros, o priskiriamų 5000 metų pr. Kr. – Gaban urve Šiaurės Italijoje..“[1]
Net senojo akmens amžiaus olose aptinkami elne arba elniu persirengusių žmonių atvaizdai. Udas Bekeris (Udo Becker) „Simbolių žodyne“ apie elnią rašo:
„Elnias dėl didelių, kasmet ataugančių ragų dažnai lyginamas su gyvybės medžiu, dėl to daugelyje kultūrų ir epochų simbolizavo derlingumą, augimą (taip pat ir dvasios augimą), mirimą ir kūrimąsi. Pagal germanų tikėjimus, elnias saugojo mirusiuosius, keliaujant į pomirtinį amžinojo gyvenimo pasaulį. Kraujo spalvos elnio ragai, numetami kiekvienų metų pradžioje, daugelyje tautų yra šviesos spindulių ir ugnies simbolis, todėl elnias laikomas Saulės gyvūnu arba tarpininku tarp dangaus ir žemės.
Pasižiūrėkite vaizdo įrašą „Senieji šv. Kalėdų papročiai Lietuvoje“.
Elnias devyniaragis ir Kalėda – ryškūs tautosakos simboliai, kurie pasikartoja ir šiandieninėje kūryboje. Pasiklausykite Lauros Remeikienės dainos Kalėda, kurioje atskleidžiama senoji Kalėdų prasmė.
Kalėdų tradicijas skirtinguose Lietuvos regionuose, kas gi buvo Kalėda, ką simbolizuoja Kalėdų eglė ir kitus lietuviškus Kalėdų papročius primena etnologas Libertas Klimka – žiūrėkite jo interviu „Etnologas aptarė lietuviškąsias Kalėdų tradicijas: užmiršti papročiai stebina unikalumu“ ištrauką apie Kalėdas Žemaitijoje.
Kalėdų tradicijas skirtinguose Lietuvos regionuose, kas gi buvo Kalėda, ką simbolizuoja Kalėdų eglė ir kitus lietuviškus Kalėdų papročius primena etnologas Libertas Klimka – žiūrėkite jo interviu „Etnologas aptarė lietuviškąsias Kalėdų tradicijas: užmiršti papročiai stebina unikalumu“ ištrauką apie Kalėdas Aukštaitijoje.
Kalėdų tradicijas skirtinguose Lietuvos regionuose, kas gi buvo Kalėda, ką simbolizuoja Kalėdų eglė ir kitus lietuviškus Kalėdų papročius primena etnologas Libertas Klimka – žiūrėkite jo interviu „Etnologas aptarė lietuviškąsias Kalėdų tradicijas: užmiršti papročiai stebina unikalumu“ ištrauką apie Kalėdą.
Kalėdų tradicijas skirtinguose Lietuvos regionuose, kas gi buvo Kalėda, ką simbolizuoja Kalėdų eglė ir kitus lietuviškus Kalėdų papročius primena etnologas Libertas Klimka – žiūrėkite jo interviu „Etnologas aptarė lietuviškąsias Kalėdų tradicijas: užmiršti papročiai stebina unikalumu“ ištrauką apie Kalėdų eglutės simboliką.
Apie Kūčių ir Kalėdų tradicijas ir jų svarbą senovės lietuvio gyvenime žiūrėkite interviu „Etnologė papasakojo, kokie burtai tinka Kūčioms ir Kalėdoms“.
Manyta, kad žiemos vidurys – sausio 25-oji.
Per pusiaužiemį – Krikštus – būdavo susilaikoma nuo kai kurių darbų tam, kad vasarą nebūtų patiriama nuostolių. Šią dieną buvo draudžiama valgyti bulves, kad jos nekirmytų.
Apie pusiaužiemį ir jo tradicijas pažiūrėkite vaizdo įraše „Pusiaužiemio papročiai“.
Užgavėnės – žiemos išlydėjimo ir pavasario virsmo šventė. Ji minima daugelyje tautų, skiriasi tik jų šventimo trukmė, laikas ir kt.
Pranė Dundulienė (1991) pažymi, kad galima išskirti kelis Užgavėnių apeigų momentus.
Užgavėnės Rumšiškėse. Aut. nežinomas. Šaltinis – Lietuvos liaudies buities muziejus
Arūnas Vaicekauskas (2010) analizuoja regioninių švenčių skirtumus.
„Rytų, Pietryčių ir Pietų Lietuvoje svarbiausiu apeiginiu Užgavėnių akcentu buvo važinėjimasis arklių traukiamomis rogėmis, o Žemaitijoje (iš dalies – Vidurio Lietuvoje) vyravo persirengėlių vaikštynės.“
„Svarbu pastebėti, kad ritualinio pobūdžio persirengėlių vaikštynės žinotos ir šiaurinėje Aukštaitijos dalyje, tačiau šiame regione čigonautojų būrys žemdirbių sodybas aplankydavo ne per Užgavėnes, bet kalėdiniu laikotarpiu.“
„Be to, Vakarų Lietuvoje persirengėlių būrys dažniausiai buvo vadinamas surinktiniu „Užgavėnių žydų“ vardu, o Aukštaitijoje jie buvo vadinami „čigonais“ arba čigonautojais.“
„Dzūkijoje užfiksuotos apeiginiu požiūriu įdomios formos, kada važinėjosi vienos moterys, pavyzdžiui, marti veždavo anytą arba važiuodavo tik ant verpstės atsisėdusi marti. <...> maginį pobūdį turėjo ir Dzūkijoje žinotas merginų važinėjimasis nuo kalniukų ant verpsčių.“
Apie Užgavėnių prasmę, veiklas, papročius ir burtus žiūrėkite vaizdo įraše „Etnologas Raimondas Garsonas apie Užgavėnes“.
Apie Užgavėnių šventimą Aukštaitijoje ir Žemaitijoje ir kuo lietuviškos Užgavėnės skiriasi nuo kitų Europos tautų Užgavėnių, žiūrėkite vaizdo įraše „Užgavėnės, kaip jas švenčiame ir kokios yra išlikusios tradicijos (pokalbis studijoje)“.
Dar Užgavėnių tradicijų ir papročių vaizdo įrašo „Užgavėnių tradicijos“ ištraukoje.
Svarbu paminėti, kad vienas iš Užgavėnių simbolių – Morė – skirtingose Lietuvos vietose taip pat suvoktas įvairiai. Skirtingose Vakarų Lietuvos srityse pamėklė buvo vadinama kitaip:
Morė. Aut. R. Tarvydas
Užgavėnės – apeigos, kokia jų ir persirengimo gyvūnais prasmė, pasižiūrėkite vaizdo įrašo „Užgavėnės. Kaukės ir personažai“ ištraukoje.