D. Račiūnaitė-Vyčinienė teigia, kad tiek vokalinių, tiek instrumentinių sutartinių įkvėpimo šaltiniu galėtų būti paukščių balsai.
Gulbė giesmininkė. Aut. V. Knyva
Atlikti tyrimai parodė, kad, anksčiau paminėta, frazė „tūtuoja kaip gulbės“ nėra vien poetinio pagrindo. Atrastas tiesioginis garso ryšys, tarp sutartinių ir gulbių, gervių, taip pat ančių, vištų ir kitų paukščių.
Ištyrus gulbės giesmininkės garso įrašus, buvo pastebėtos trimitinės melodijos intonacijos, kurios yra būdingos sutartinėms. Sutartinių ir gulbės giedojimo panašumą pabrėžia tai, kad, anksčiau minėtu, liaudies terminu „tūtavimas“, lietuvių polifoninėje muzikoje, apibūdinamas ne tik sutartinių giedojimą, bet ir trimitavimą įvairiais instrumentais. Kokie tai instrumentai?
Pagal D. Račiūnaitę-Vyčinienę (2015)
Instrumentai, kuriais grojami instrumentiniai polifoniniai kūriniai – instrumentinės sutartinės yra skirtingi.
Skudučiai
Dar vadinami skurdučiais. Skudučiai naudojami komplektais ( 5–8 vamzdeliai). Kiekvienas turi specifinį pavadinimą: speigas, tututis, kvepas, spjaudalė ir panašiai. Jie yra gaminami iš žolės, žievės arba medžio. Skudučiais grodavo grupės po du, tris, keturis ar net daugiau. Jei grojama dviese, tuomet kiekvienas skudutininkas gauna po 2 ar 3 skudučius.
Pagal R. Midgley (1999) ir M. Baltrėnienę, R. Apanavičių (1991)
Pasiklausykite skudučiais atliekamo kūrinio „Atžagarinė“.
Ragai
Dar vadinama dūdytomis (nesupainioti su daudytėmis), triūbomis. Tai penkių trimitų komplektas. Kiekvienas pūtėjas pučia po vieną ragą. Kaip ir skudučiai, ragai, komplekte, turi savo atskirus pavadinimus, kai kurie jų netgi sutampa su skudučių pavadinimais. Pavyzdžiui, pirmasai, antrasai, kvepas/kvapola, spjaudalė, untytė.
Ragai yra gaminama iš medžio, metalo ar gyvūnų ragų. Jų garsas stiprus, sodrus, kiek duslokas, dėl to tinkamas tolimų signalų perdavimui. Ragus ganymui naudodavo kerdžiai, kurie turėjo savitą, tik savame kaime suprantamą, signalų sistemą. Šis signalas, kilus pavojui, padėdavo sušaukti piemenis, pranešti apie bandos bandos išvarymą ir parvarymą. Medžiotojai, irgi, turėjo tam tikrus signalus.
Pagal M. Baltrėnienę, R. Apanavičių (1991) ir V. Liutkutę-Zakarienę, S. Petreikį
Apie ragus buvo kalbama: „Visi, kas girdėjo ragus pučiant, negali atsigrožėti jais, ypatingai klausant tykiame vasaros vakare už kelių varstų, dar ir už miško…“
Pagal A. Sabaliauską (1904)
Pasiklausykite ragais atliekamos instrumentinės sutartinės.
Daudytės
Daudytės pasižymi savo įspūdinga išvaizda. Tai 1,4–2,5 m. ilgio medinis vamzdis, apvyniotas beržo tošimi. Šiuo instrumentu galima išgauti daugiau nei keturis garsus. Daudytės pasižymi stipriu, sodriu tembru ir toli sklindančiu garsu. Dėl šių garso ypatybių, jos buvo naudotos perduoti signalams. Vyrai dviem daudytėm pūsdavo vokalines sutartines.
Šaltiniuose, jos minimos nuo XVI a. – „taip pat jie turi ilgokas medines dūdas (trimitus) ir pūsdami jas, išgauna įvairių keistų ir nedarnių garsų“.
Daudytes, kaip ir kitus instrumentus, mėginama rekonstruoti, pritaikyti orkestrams, eksperimentuojama su jų gamybos procesu bei plečiamos išgaunamų garsų galimybės.
Pagal R. Midgley (1999) ir M. Baltrėnienę, R. Apanavičių (1991)
Daudytėmis atliekama „Tūto saduto“ – instrumentinis polifoninis kūrinys (instrumentinė sutartinė).
Lamzdeliai
Dar vadinami lumzdeliais, lamždžiais, dūdelėmis. Jie gaminami arba iš žievės, arba iš medžio. Žieviniai lumzdeliai gaminami tik pavasarį iš karklo, drebulės, kartais pušies ūglio. Iš žievės lamzdelius pagaminti yra lengviau, tačiau jie yra nepatvarūs ir, išdžiūvę, greitai deformuojasi. Lumzdeliais grodavo naktigonėse, jaunimo pasilinksminimuose bei vestuvėse. Šiuo instrumentu grodavo kartu su birbynėmis, armonikomis, skudučiais.
Pagal M. Baltrėnienę, R. Apanavičių (1991)
Penkiastygės kanklės
Sutartinių atlikimas yra pagrįstas grupiniu muzikavimu. Vienintelė išimtis – sutartinių kankliavimas penkiastygėmis kanklėmis. Kankliuojant užtenka vieno žmogaus, kuris, tarsi, apibendrina vokalinės sutartinės sąskambius. Sutartinės, atliekamos penkiastygėmis kanklėmis, gerokai skiriasi nuo giedamų jų versijų. Nors bendri sutartinės bruožai išlieka nepakitę, skambinant kanklėmis atsiranda naujų melodinių pokyčių, o kartais net pasikeičia ir melodijos forma.
„Taigi kankliuojama sutartinė – tai individuali, gana laisva giedamosios sutartinės interpretacija. Čia tiktų priminti, kad iki XX a. pirmosios pusės, Biržų krašte, sutartinių kankliavimas laikytas ypatingo susikaupimo reikalaujančia užsiėmimu, savotiška meditacija, o penkiastygės kanklės – tikra dvasinės kontempliacijos priemone. Skambinta kambaryje, tik sau ir artimiesiems ir tik griežtai nustatytu laiku – temstant.“
Pagal D. Račiūnaitę-Vyčinienę (2015)
„Obelyt gražuolyt“ penkiastygėmis kanklėmis groja Petras Lapienė iš Biržų krašto.