Mažosios Lietuvos herbas. Aut. nežinomas. Šaltinis – tautinispaveldas.lt
Etninės kultūros globos tarybos puslapyje išskiriami svarbiausi Mažosios Lietuvos formavimosi etapai.
Mažosios Lietuvos regiono ištakos sietinos su Lietuvos pajūrio ir piečiau buvusios teritorijos kultūra, kuri V–VI a. antroje pusėje, kaip spėjama, skilo į pietinę Lamatos dalį ir šiaurinę kuršišką dalį.
Prie Mažosios Lietuvos ištakų priskiriamos ne tik Lamata bei Skalva, bet ir kitos XIII a. gyvavusios baltų žemės: kuršiams priklausiusios Pilsoto žemės dalis (dab. Kuršių nerija), prūsų žemės Nadruva, Semba, Notanga, Varmė, Barta ir kt. Dauguma šių žemių sunyko po karų su kryžiuočiais.
Nuo XVII a. sinonimiškai vokiškuose, lenkiškuose, rusiškuose ir kt. tautų žemėlapiuose vartojami Mažosios Lietuvos (vok. Klein Litauen) ir Prūsų Lietuvos (vok. Preussisch-Litauen) pavadinimai.
Nuo 1618 m. iki XIX a. pradžios Prūsijos lietuvių žemės Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose, valdovų įsakuose ir potvarkiuose dar buvo vadinamos Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen).
Po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant lietuviškų Prūsijos žemių prijungimo prie Lietuvos valstybės, dažniausiai buvo vartojamas Mažosios Lietuvos vardas.
Nuo 1919 m. atsirado Klaipėdos krašto (vok. Memelland) pavadinimas, reiškiantis 1919–1939 m. egzistavusį administracinį teritorinį vienetą šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą. Prijungus prie Lietuvos tik šią Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos krašto vardu buvo pradėta vadinti ir Lietuvos etnografinį regioną.
Nuo XX a. antrosios pusės, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, visuomenėje įsitvirtino tradicinis šio regiono pavadinimas Mažoji Lietuva. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadina lietuvininkais, taip pat šišioniškiais, rečiau – būrais.
Mažosios Lietuvos sodyba. Aut. nežinomas
Mažojoje Lietuvoje kaimų tipai buvo trijų rūšių:
Kaimai ir sodybų tipai skyrėsi priklausomai ir nuo regiono vietovės. Literatūroje pažymima, kad skiriamos laukininkų, pajūrio, pamario, daržininkų, pievininkų, pelkininkų ir kt. sodybos.
Apie Mažosios Lietuvos kaimų ir sodybų tipus pasižiūrėkite dokumentinio filmo „Mažoji Lietuva“ ištraukoje.
Žvejų sodybos – vienas iš Mažosios Lietuvos sodybų tipų. Paskaitykite, kas apie jas pateikiama leidinyje „Kaimo statyba: Mažoji Lietuva“.
„Žvejų sodybos rikiavosi viena šalia kitos patogesniuose pakrantės ruožuose – tokios gyvenvietės panašios į gatvinių kaimų, tik čia vienijanti ašis yra upė, o gatvė tiesiama lygiagrečiai netoliese. <...> Pajūrio žvejų ūkiai paprastai menki, nes žvejyba jūroje neleido itin prakusti. Žvejai gyveno nedidelėse sodybose iš keleto mažų statinėlių, išrikiuotų galais palei kranto liniją, o ir jai lygiagrečią gatvelę.“
<...>
„Sodybos ir pastatai buvo arti vandens, visai prie pat jo – ūkiniai, žvejybos įrankiams susidėti skirti pastatėliai, o gyvenamieji nameliai kiek toliau. Įspūdingai turėjo atrodyti iškabinti džiovinami žvejų tinklai, tarp kurių būdavo paliekami tarpai praeiti.
Gyvenamieji ir ūkiniai trobesiai galėjo būti sustatyti greta arba linija vienas už kito, ir tik naujesniuose sklypuose ūkinis statinys stovėjo palei sodybos galinę kraštinę.“
<...>
„Pamario ir paupių žvejai, galėję kartu su žvejyba verstis ir daržininkyste, kitais verslais, turėję geresnį susisiekimą su miestais, buvo turtingesni; jie turėjo ir daugiau, ir didesnių pastatų. Nors drėgnose vietose dažnai ir jiems teko glaustis vieniems prie kitų, panaudojant sausesnes vietas siauruose pakrantės ruožuose.“
<...>
„Potvynių pavojus vertė kai kur įrengti apsauginius pylimus, kitais atvejais krantas buvo kaip prieplauka, sudariusi atvirą ūkinio kiemo kraštinę. Sausesnėse vietose sodybos galėjo kurtis erdviau, tarp laisviau išdėstytų pastatų būta skirtų ir žemės ūkio reikmėms, mat toliau nuo vandens žvejai įsirengdavo daržus, kurie taip pat buvo svarbus uždarbio šaltinis.“
<...>
„Žvejų sodyboms buvo būdingas, bet jau išnykęs, atskiras pastatėlis žvejybos įrankiams susidėti, žuvims rūkyti, lydyti jų taukus, jis buvo vadinamas bukine arba pūkine. Tai vienos ar poros patalpų įrankinė, būdavusi arčiau vandens, šalia prieplaukos.““
Apie etnografinę pajūrio žvejo sodybą, esančią kopgalyje, klausykite įraše.
Po tradicinį gatvinį žvejų kaimą Mingę pakeliauti galite žiūrėdami Šilutės raj. savivaldybės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos vaizdo įrašą.
Mažosios Lietuvos architektūra turėjo panašumų į kaimynų – žemaičių – architektūrą. Skaitydami ištrauką pasidomėkite, kas jai būdinga.
„Statydami statinius senieji krašto gyventojai baltai tęsė protėvių tradicijas – jų trobesiai nedaug kuo skyrėsi ir nuo kaimynų žemaičių. <...> Seniausiąjį sluoksnį sudarė į žemaitiškuosius, numą ir trobą, panašūs – lietuvininkų namas su atvira ugniaviete ir stuba, kitur vadinama troba. Stuba – tai mažiausiai dviejų narvelių gyvenamasis būstas, kurį sudarė pagrindinė kone kvadratinio plano patalpa ir prie jos prijungtas trisienis – priemenė, kitaip butas, prynumis, nomas. Toks trobesys su pereinama erdve labiau tiko gyventi šaltuoju metų laiku, jis ir išliko. Priemenėje, į kurią buvo durys abiejuose pastato šonuose, kadaise taip pat buvo atviras, žema sienele apmūrytas, ugniakuras, pelenas, vėliau tapęs atskira patalpa, kaip ir žemaitiškas kaminas – virenė; jame buvo gaminamas valgis, į jį buvo galima įeiti.“
Nidos žvejo etnografinė sodyba. Aut. nežinomas
„Senieji gyvenamieji pastatai būdavo įspūdingos išvaizdos: aukšti pusskliautiniai su uždarais čiukurais šiaudiniai arba nendriniai stogai dengė ganėtinai stambų tūrį, kurio vieną kampą užėmė įgilinta pašiūrė, kitaip prienamis arba prieangis, su dekoratyviomis kolonėlėmis, aptverta tvorele. Tokių prienamių, kurie plane atrodo kaip pagrindinio plano stačiakampio kampinės iškarpos, galėjo būti keletas – ir tai yra savitas Mažosios Lietuvos stubų bruožas. <...> Pastatai daug kur, o ypač poilsinėse vietovėse, yra išraiškingai dekoruojami ir apdailinami. Medinės sienos apkalamos vertikaliomis lentomis, jų siūlės dar užtaisomos profiliuotais tašeliais. Skliautų plokštumos gali būti puošiamos įvairiakrypčių lentų raštais, išdrožinėjama vertikalių lentų apačia, išsikišusių sijų, gegnių galai, kiauraraščiu profiliuojamos vėjalentės, karnizai, lėkiai. <...> Mėgstamos spalvos – raudonai ruda, sodriai mėlyna, geltona, puošybos detalėms – šviesios spalvos, o jei pastatas balinamas, atvirkščiai – tamsios. Nuo seno dekoruojamos durys, ypač būdingu dvigubų lentelių raštu, kuomet išorinis sluoksnis išdėliojamas iš įvairiakrypčių lentelių. Dailios ir įsprūdinės durys, net su įstiklinimais, jos dažnesnės uždaruose prieangiuose, derinamos prie įmantraus pusiau įstiklinto tūrio.“
Gyvenamasis namas Kuršių nerijoje. Aut. Arūnas Baltėnas
Mažojoje Lietuvoje, kaip ir kituose regionuose, neapsieita be klėčių, jos taip pat išsiskyrė savo puošybos elementais. Paskaitykite, ką apie jas rašo leidinyje „Kaimo statyba: Mažoji Lietuva“:
„Klėtis – ne ką mažiau puošnus Mažosios Lietuvos sodybų pastatas, nors vargingesnių žvejų, ūkininkų sodybose jos būta ne visuomet. <...> Ją papildo prieklėčio puserdvė, išraiškinga puošyba: dailiai išdrožtos kolonėlės, jų atramos, tvorelės, durys, dekoruota užlaidos kraštą juosianti lenta ar skliauto vertikalių lentų apačios raštas. Skliautų plokštumos išdėliotos įvairiakrypčių lentelių grupėmis, kraigą puošia lėkiai, kurie čia dažniau dvigubi kryžmiški. Galinių klėčių stogas pusskliautinis tik iš priekio, nugariniame fasade šlaitas nuleistas iki paražės. Pastato planas stačiakampis, padalintas į keletą patalpų: pagrindinę su aruodais, prieš kurią įrengta pereinamoji, skirta miegoti, erdvė, šone gali būti dar viena ar kelios patalpėlės su durimis iš lauko. Grūdai buvo laikomi ir aukštoje pastogėje; laiptai ar kopėčios į ją vedė iš pagrindinės patalpos. Tai kone visuomet medinis pastatas, jo grindys iškeltos, kad vėjai prapūstų laikomus grūdus, durys žemos, langai, jei ir yra, mažučiai.“
Lankupių k. klėtis, perkelta į eksponuojamą lietuvininko sodybą Olštyneko muziejuje Lenkijoje. Aut. D. ir V. Vaitkevičiai