Lietuvos etnokosmologijos muziejaus tinklalapyje rašoma, kad „dar ankstyvajame paleolito laikotarpyje, stebėdamas, kaip keičiasi mėnulio fazės, žmogus išmoko skaičiuoti laiką. Dangaus šviesulių judėjimo dėsningumai virto pirmaisiais laiko matavimo prietaisais – kalendoriais“.
Rimantas Astrauskas straipsnyje „Mėnulis, saulė ir žvaigždės lietuvių tradicinėje kultūroje“ pažymi, kad „laikomačiai arba kalendoriai išsaugojo vertingą praktinę informaciją ir kultūrinę patirtį. Jame rasime nemažai žilos praeities rudimentų, kurių gausu ir išlikusiuose kalendorinių švenčių papročiuose, kalendoriniame folklore. Kalendoriai atskleidžia tai, kas šiandieną ir anuomet buvo žmogui svarbiausia, jo darbus ir rūpesčius, pasaulėvoką ir tikėjimus, čia ryškios mitologijos ir religijos apraiškos. Liaudies kalendorius (lot. calendarium „skolų knygelė“, nuo calendae „kalendos“ – pirmoji mėnesio diena, kada būdavo atiduodamos skolos) – viena seniausių laiko matavimo sistemų, pagrįsta dangaus kūnų stebėjimo patirtimi, gamtos reiškinių ir žemės ūkio darbų periodiškumu. Lietuvių tradiciniame kalendoriuje ryšku mėnulio ir saulės kalendorių gretinimas“.
Runų lazda. Šaltinis – Lietuvos etnokosmologijos muziejus
Medinis kalendorius. Šaltinis – Lietuvos etnokosmologijos muziejus
„Stebėdamas reiškinius, kurie vyko danguje, žmogus juos fiksavo ornamentais, o ilgainiui ir runų pavidalu. Runų lazdos šonuose matyti dvi eilutės rašmenų, o kituose piktogramos, nurodančios šventes, sezoninius gamtos reiškinius ir su jais susijusias šventes. Vienoje lazdos pusėje vasara, o kitoje žiema. Svarbi tam tikra skaičių sistematika. Rašmenys eilutėse kartojasi kas septynis – tai savaitės dienos.“
„Devynių lapų mediniame kalendoriuje sistema išlieka ta pati. Tik knygelei pasibaigus ją apverčiame ir vėl grįžtame atgal į pradžią. Knygelės paskutiniuose puslapiuose galite rasti savotišką instrukciją, kurioje tam tikri ženklai nurodo savaitės dienas ar mėnulio pilnatį. Svarbu tai, kad runų kalendoriai neturi mėnesių.“
Saulė – dar vienas gamtos pažinimo instrumentas. Krisdama tam tikru kampu ir sudarydama šešėlį, nurodė žmogui vasaros ir žiemos lygiadienius, kai dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. Pakilusi į aukščiausią tašką pranešdavo apie vidurdienį, o nusileidusi ties horizontu – aušrą arba saulėlydį. Tokie laiko matavimai nebuvo itin tikslūs, todėl buvo pasitelktas gnomonas – į žemę įsmeigta lazda, pagal jos šešėlį nustatomas tikrasis vidurdienis (šešėlis trumpiausias). Gnomono principu paremti Saulės laikrodžiai.
Saulės laikrodis. Aut. nežinomas
Pasižiūrėkite, kaip atrodo Nidos saulės laikrodis.
Gamtos siųstos dovanos padėjo skaičiuoti laiką, o tobulėjant visuomenės supratimui, buvo pradėti kurti vandens, smėlio, ugnies mechaniniai laikrodžiai. Bendra laiko skaičiavimo sistema buvo priimta tik XIX a. Taigi daugybę metų bandydamas suprasti, kas yra laikas ir kaip tiksliai jį matuoti, žmogus nukeliavo ilgą kelią, formuodamas stiprius etnologinius ryšius tarp visatos ir žmogaus.
Smėlio laikrodis. Šaltinis – Lietuvos etnokosmologijos muziejus
Rėdos ratas
Leidinyje „Lietuvių kalendorinės šventės“ (sud. B. Imbrasienė, 1990) akcentuojami pagrindiniai saulės kelionės taškai, kuriais vadovaujantis galima grupuoti kalendorines šventes.
Toks esminių taškų išsidėstymas dar vadinamas Rėdos ratu.
„Pagal saulę orientuotame kalendoriuje metuose yra keturi taškai, su kuriais siejasi metų laikų kaita, taip pat ir papročiai.
Jeigu metus įsivaizduosime kaip Saulės kelio diską, apskritimą ir jį per centrą perkirsime dviem linijomis – vertikalia ir horizontalia, tai žemutinis vertikalės taškas rodys tą Saulės padėtį, kada Lietuvoje yra ilgiausia naktis ir trumpiausia diena. Šis taškas – tai gruodžio 24-oji, KŪČIOS.
Vertikalės priešingame, aukštutiniame taške yra JONINĖS, arba RASOS šventė.
Kaip tik su šiais dviem ribiniais taškais Saulės kelyje ir siejasi mūsų liaudies gausūs orų, šeimos ir gyvulių sveikatos bei mirties, javų derliaus, taip pat jaunimo vedybų prognozės, papročiai įr būrimai.“
Aleksandras Žarskus (2009) pabrėžia Kalėdų ir Rasos švenčių ryšį.
Metų ciklo jungtis – Kalėdos ir Joninės Lietuvos kaimo gyvenime
Birutė Imbrasienė (1990) teigia:
„Svarbiausia kalendorinių švenčių mintis yra rūpestis tuo, kokie bus žemdirbiui ateinantieji metai – palankūs jo veiklai ar ne, ir ruošimasis tai veiklai. Užtat žiemos laikotarpio švenčių papročiuose ryškėja artimos ir tolesnės orų prognozės, pastangos nulemti savo veiksmais gerą orą sėjai, javų augimo metui, rūpestis dėl derliaus sudorojimo sėkmės, taip pat dėl šeimos narių ir svarbiausio jos turto – gyvulių sveikatos bei prieauglio gausumo ir kokybės. Pavasario laikotarpio papročiuose rūpinamasi sėklos kokybe, lauko darbų – arimo, sėjos sėkmingumu, daržovių sodinukų – rasodos augimu, naminių paukščių perinimu ir pan. Vasaros, iš dalies ir vėlyvojo pavasario rūpesčių skalėje – pasėlių priežiūra, žemės ruošimas naujai žiemkenčių sėjai, derliaus dorojimas. Rudens šventėse daug dėmesio skiriama padėkai, mirusiųjų protėvių prisiminimui.“