Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse (Kaišiadorių r.). Aut. Ž. Svobonaitė

Kai kurios pavasario švenčių apeigos buvo skirtos gamtai pažadinti, „išjudinti“. Vienas sujudinimo formų – supimasis sūpuoklėmis. Ne tik lietuviams, bet ir daugeliui Europos tautų, sūpuoklės ir supimasis, kadaise, buvo ypatinga kalendorinio švenčių ciklo apeiga, kurios sudedamąja dalimi buvo specialios sūpuoklių dainos.

Sūpuoklinių dainų refrenai ūcia, lylia, lyliutėla.

Kaip ir kitos kalendorinės dainos, šios, taip pat, atliekamos vienbalsiškai, vienos melodijos yra vingresnės, ramesnės, kitos – šūksninės.

Supkit meskit, jūs sesulės

Supkit meskit, jūs sesulės, jūs sesulės
Aukščiau aukščiau už medelį, už medelį
Ant medelio žali lapai, žali lapai
Žali lapai nubyrėjo, nubyrėjo
Per upelį nutekėjo, nutekėjo
Net upelė pamirgėjo, pamirgėjo

Pasiklausykite lalavimo dainos Labas vakaras, pon gaspador.

Pavasario laikotarpiu, kaip ir žiemos, būdavo lankomi kiemai. Išlikęs Velykų lalavimo paprotys, kai, sakant oracijas (apie tai išsamiau aptarsime vėliau), grojant įvairiais instrumentais ir dainuojant lalautojų dainas, šeimininkams buvo linkima gero derliaus, jaunoms merginoms – ištekėti.

Būdingi refrenai lalo, žalio vyno.

Lalavimo dainose pastebima trijų dalių struktūra: prašymas, linkėjimas ir dovanų reikalavimas.


Pavasarį daug dėmesio skirta pasėlių (ypač rugių, linų) lankymui.

Laukų apėjimo ratu paprotys siekia labai senus laikus. Manoma, kad jis kilo iš magiško rato ritualų, turinčių užtikrinti gerą laukų derlių, išprašyti lietų, apsaugoti nuo sausros ir ledų.

Paklausykite aukštaitiškos sutartinės Bitela, Lylia.

Bitela, Lylia

Ka tu, bitele, lylia.
Syra nuliūdai, lylia.
Kap man neliūdėc, lylia.
Girdžiu bicinų, lylia.
Toli pagautas, lylia.
Krascin undėtas, lylia.
Skrancme, bitela, lylia
Maš išvaduosim, lylia.
Baltais koreliais, lylia
Saldu miduciu, lylia.
Ka tu, sesule, lylia.
Jauna nuliūdai, lylia.
Kap man neliūdėc, lylia.
Girdžiu brolalį, lylia.
Dzidzioj nevalioj, lylia
Aime, sesule, lylia.
Maš išvaduosme, lylia.
Meiliais žodeliais, lylia.
Baltom runkelam, lylia.

Prie kalendorių dainų (Advento, Velykų, Joninių) atsiduria ir darbo dainos būtent rugiapjūtės dainos. Rugiapjūtė buvo laikoma šventu darbu, kurį galėdavo atlikti tik moterys. Į laukus eidavo pasipuošusios baltais marškiniais, nuo ryto iki vakaro pjaudamos rugius, vis pagerbdamo saulę giedodavo rugiapjūtės „giesmes“.

Tai buvo tęsiamos, garsiai atliekamos dainos, kurios palengvina darbą ir, kaip tikėta, gerina derlių. Rugiapjūtės pabaigoje, buvo pinamas vainikas geriausiai pjovėjai, vaišinami šeimininkai, šokama ir dainuojama. 

Rugiapjūtės pabaigtuvių šventė Siderių k. (Šiaulėnų vls.), 1938 m. Aut. B. Buračas

Pasiklausykite rugiapjūtės dainos Vaikštinėjo tėvulis pabarėmis:

Rugiapjūtės melodikos bruožai:

  • Regioniniai skirtumai. Vienbalsės melodijos labiau paplitusios Dzūkijoje, Suvalkijoje, rytų Aukštaitijoje, o šiaurės rytų Aukštaitijoje – polifoninės sutartinės.
  • Garsus, pratisas (ištęstas) giedojimas. Giedota „pratisu balsu“, dažnai garsiai, siekiant, jog girdėtųsi iš toli, delną pridedant prie burnos, jog garsas sustiprėtų.
  • Giedota pakaitomis grupėmis arba individais, atkartojant posmus.
  • Siaura melodinė apimtis. Melodijos grindžiamos tercijos ir kvartos intervalais (pvz. do-mi, do-fa), jose gausu laisvos ritmikos, puošnių smulkesnių natų.