Kai kurios pavasario švenčių apeigos buvo skirtos gamtai pažadinti, „išjudinti“. Vienas sujudinimo formų – supimasis sūpuoklėmis. Ne tik lietuviams, bet ir daugeliui Europos tautų, sūpuoklės ir supimasis, kadaise, buvo ypatinga kalendorinio švenčių ciklo apeiga, kurios sudedamąja dalimi buvo specialios sūpuoklių dainos.
Sūpuoklinių dainų refrenai ūcia, lylia, lyliutėla.
Kaip ir kitos kalendorinės dainos, šios, taip pat, atliekamos vienbalsiškai, vienos melodijos yra vingresnės, ramesnės, kitos – šūksninės.
Supkit meskit, jūs sesulės, jūs sesulės
Aukščiau aukščiau už medelį, už medelį
Ant medelio žali lapai, žali lapai
Žali lapai nubyrėjo, nubyrėjo
Per upelį nutekėjo, nutekėjo
Net upelė pamirgėjo, pamirgėjo
Pasiklausykite lalavimo dainos Labas vakaras, pon gaspador.
Pavasario laikotarpiu, kaip ir žiemos, būdavo lankomi kiemai. Išlikęs Velykų lalavimo paprotys, kai, sakant oracijas (apie tai išsamiau aptarsime vėliau), grojant įvairiais instrumentais ir dainuojant lalautojų dainas, šeimininkams buvo linkima gero derliaus, jaunoms merginoms – ištekėti.
Būdingi refrenai lalo, žalio vyno.
Lalavimo dainose pastebima trijų dalių struktūra: prašymas, linkėjimas ir dovanų reikalavimas.
Pavasarį daug dėmesio skirta pasėlių (ypač rugių, linų) lankymui.
Nuo Jurginių būdavo pradedami lankyti rugių laukai. Į laukus būdavo nešami apeiginiai valgiai, klausomasi, ar jau dygsta rugiai.
Rugiai lankyti prieš Šeštines („kryžiavose dienose“ – nuo pirmadienio iki trečiadienio).
Per Sekmines (kai kur – ir per Devintines), parugėse giedotos paruginės giesmės, rengtos apeiginės vaišės (sambariai).
Laukų apėjimo ratu paprotys siekia labai senus laikus. Manoma, kad jis kilo iš magiško rato ritualų, turinčių užtikrinti gerą laukų derlių, išprašyti lietų, apsaugoti nuo sausros ir ledų.
Paklausykite aukštaitiškos sutartinės Bitela, Lylia.
Ka tu, bitele, lylia.
Syra nuliūdai, lylia.
Kap man neliūdėc, lylia.
Girdžiu bicinų, lylia.
Toli pagautas, lylia.
Krascin undėtas, lylia.
Skrancme, bitela, lylia
Maš išvaduosim, lylia.
Baltais koreliais, lylia
Saldu miduciu, lylia.
Ka tu, sesule, lylia.
Jauna nuliūdai, lylia.
Kap man neliūdėc, lylia.
Girdžiu brolalį, lylia.
Dzidzioj nevalioj, lylia
Aime, sesule, lylia.
Maš išvaduosme, lylia.
Meiliais žodeliais, lylia.
Baltom runkelam, lylia.
Vasaros laikotarpio šventėse ypatingai gerbta saulė. Manoma, kad nuo saulėgrįžos ji ruošiasi ilgai kelionei į žiemos pusę, dėl to reikia ją deramai pagerbti ir išlydėti. Sakoma, kad per Jonines, kaip ir per didžiąsias pavasario šventes, saulė šoka. Šokančią ar besirengiančią saulę gali pamatyti tik tas, kuris visą Joninių naktį nemiegojo.
Tam tikros apeigos saulei pagerbti būdavo atliekamos ir per rugiapjūtę. Dar XX a. pradžioje vyriausioji šeimos moteris, supjovusi keletą pėdų ir sustačiusi vieną gubą, atsigręždavo į saulę. Atsigręžusi kelis kartus iki žemės nusilenkavo saulei. Tik po šios apeigos, visos pjovėjos eidavo prie darbo. Panašiai saulę pagerbdavo ir vakare, baigusios pjauti rugius. Jomis apdainuojamas gamtos budimas ir suvešėjimas, dažnai siejami su žmogaus gyvenimo brandos simboliu – vestuvėmis.
Per Jonines, kaip ir per pavasario šventes, lankant rugius, būta ir apeiginių vaišių parugėse. Rytų Lietuvoje šios vaišės vadintos kupoliu – tai rodo ryšį su Kupolės (Joninių) švente. Kupole buvo vadinti ir žolynai renkami tą dieną, taip pat ir kartis, ant kurios buvo metami vainikai (iš kelinto karto užmesi – po tiek metų ir ištekėsi). Joninių dainos, įvairiais siužetais, apdainuodavo kupolę. Melodijos dažnai sutapdavo su pavasario dainų melodijomis.
Skiriamasis bruožas – refrenai ratilio, lylia lylio, kupole rože, kupolyte.
Pasiklausykite Kupolių sutartinės Rai lylia, ratilėli, ratilia.
Prie kalendorių dainų (Advento, Velykų, Joninių) atsiduria ir darbo dainos – būtent rugiapjūtės dainos. Rugiapjūtė buvo laikoma šventu darbu, kurį galėdavo atlikti tik moterys. Į laukus eidavo pasipuošusios baltais marškiniais, nuo ryto iki vakaro pjaudamos rugius, vis pagerbdamo saulę giedodavo rugiapjūtės „giesmes“.
Tai buvo tęsiamos, garsiai atliekamos dainos, kurios palengvina darbą ir, kaip tikėta, gerina derlių. Rugiapjūtės pabaigoje, buvo pinamas vainikas geriausiai pjovėjai, vaišinami šeimininkai, šokama ir dainuojama.
Pasiklausykite rugiapjūtės dainos Vaikštinėjo tėvulis pabarėmis:
Rugiapjūtės melodikos bruožai: