Ritualizuojama visa žmogaus veikla. Pagrindiniai ritualų kompleksai buvo susiję su svarbiausiais kalendorinių metų įvykiais – kalendorinėmis šventėmis ir svarbiausiais ūkio darbais.
Šiais laikais, dauguma ritualų yra virtę papročiais (o šie jau nėra ritualai). Papročiai yra praradę sakralumą, tačiau juose galima įžvelgti ir senojo tikėjimo ritualų pėdsakų.
Senasis lietuvių Mėnulio ir Saulės kalendorius. Aut. nežinomas. Šaltinis – baltai.lt
Visas žemdirbių šventes galima suskirstyti į dvi grupes:
Tinkama darbų pradžia ir pabaiga, mitinės mąstysenos pagrindus išlaikiusiam žmogui, buvo ne mažiau svarbi nei didžiosios kalendorinės šventės.
Kiekvieno konkretaus darbo – pirmojo gyvulių išgynimo, pirmosios vagos išarimo, sėjos, šienapjūtės, rugiapjūtės, linaminio, bei kitų darbų pradžią ir pabaigą lydėjo įvairiausios apeigos, magiški veiksmai, draudimai ir tikėjimai, turėję apsaugoti žmogaus turtą nuo nesėkmių.
Velykų šventės metu
Velykų papročiams būdingos archajiškos žemdirbių apeigos – šventinio stalo sakralizavimas, iškilmingos ir gausios vaišės, laistymasis vandeniu, supimasis sūpuoklėmis, asmeninės laimės ir ūkinės sėkmės būrimai.
Visomis Didžiosios savaitės dienomis galiojo draudimas dirbti įprastus darbus – negalima buvo austi, malti, velėti, sėti.
Velykoms margindavo kiaušinius – tikėta, kad simboliniais raštais išmargintų margučių palinkėjimai, margutį sudaužius, būtinai išsipildys.
Dzūkijoje būta lalavimo papročio – lalauninkai eidavę per kiemus, prašydavę leisti pagiedoti religinę giesmę, dainuodavę tam tikras aukštinamojo pobūdžio dainas, sakydavę oracijas, o paskui būdavę gausiai apdovanojami.
A. Lampickienės dažyti margučiai. Šaltinis – Lietuvostautodaile.lt
Jurginių šventės metu
Mitinės sąmonės požiūriu, pirmas gyvulių išgynimas buvo nepaprastai svarbus įvykis. Tai ir šventojo globėjo pakeitimas (žiemą tvartuose gyvulius „globojo“ Šv. Mykolas, dabar globa „perduodama“ Šv. Jurgiui), ir gyvulių išvarymas iš sąlygiškai saugios erdvės į žmogui nepavaldžios gamtos apsuptį.
Pirmą kartą išgenant didelis dėmesys skiriamas apsauginei magijai – gyvuliai apeinami ratu, aprūkomi bažnyčioje švęstomis žolėmis, šlakstomi šventintu vandeniu, plakami verba.
Per Jurgines prasidėdavo pasėlių lankymo apeigos. Tikėjimas, kad žmogus ir žemė, prireikus gali perteikti vienas kitam dalį savo gyvybinių galių, yra labai archajiškas.
Jurginės Raudėnuose. Aut. A. Baltėnas
Pasiklausykite Rokiškio krašto muziejaus įrašo apie Jurgines, Jorę, Ganiklio dieną.
Sekminių šventės metu
XIX–XX a. žemdirbiškoje kultūroje Sekminės siejamos su ganymo papročiais. Tą dieną piemenys puošdavo karves beržų vainikais, keldavo vaišes laukuose, rengdavo pasilinksminimus.
Ryškiausias Sekminių šventės akcentas – paprotys berželių šakomis papuošti namus ir bažnyčią – mena mirusiųjų protėvių kultą. Medžiai lietuviškoje tradicijoje artimai susiję su mirusiaisiais. Dar XX a. pr. tikėta, kad vėlės gyvena medžiuose.
Senųjų tikėjimų trupinius Sekminėse rodytų ir dėmesys vandeniui – tikėta, kad iki Sekminių negalima maudytis, nes vandenyje gali pagrobti laumės. Per Sekmines antrą kartą (pirmą kartą – per Velykas) būdavo šventinamas vanduo, juo šlakstydavo laukus ir vandens telkinius.
Karvė su vainiku. Aut. nežinomas. Šaltinis – lemu.lt
Joninių šventės metu
Joninės vadinamos įvairiai: vasaros saulėgrįžos ar trumpiausios metų nakties švente, Joninėmis, Rasos švente arba Kupole.
Šventinės nakties laužai atstodavo saulę ir saugojo žmogų skleisdami piktąsias jėgas atbaidančią šviesą.
Tikėta, kad Joninių vidurnaktį raganos susirinkdavo kryžkelėse ir skrisdavo ant Šatrijos ar Rambyno kalnų.
Joninių šventinio laiko svarbumas būdavo pabrėžiamas pasakojimais apie tą dieną vykstančius stebuklus: apie vidurnaktį pražystantį papartį, apie skruzdėlių išnešamą kodylą, galinčią suteikti nepaprastą žinojimą, apie Joninių rytą šokančią ir spalvas mainančią saulę.
Manyta, kad Joninių rytmečio rasos, ir apskritai vandens, stebuklingos savybės padeda atsikratyti ligų.
Joninių laužas. Aut. R. Danisevičius
Rugiapjūtės šventės metu
Iki XX a. pr. žemdirbiai išsaugojo tikėjimą javų dvasia, kuri, mažėjant pjaunamų javų plotui, vis traukiasi, kol galų gale lieka paskutiniame pėde. Pagal prasmę, tokia būtybė artima Užgavėnių pamėklei.
Paskutinio pėdo pjovimo ir rišimo momentą lydėjo veiksmai, turėję garantuoti ūkinės sėkmės tęstinumą. Nupjovę paskutinį pėdą, pjovėjai pindavo pabaigtuvių vainiką, parnešdavo jį namo ir su tam tikromis oracijomis įteikdavo šeimininkui.
Vainiko nešėjai būdavo apliejami vandeniu, tai turėjo garantuoti pakankamą drėgmės kiekį. Didesnės ar mažesnės vaišės – būtina šventinio ritualo dalis.
Rugiapjūtė (1936). Aut. B. Buračas
Žolinių šventės metu
Ir šioje šventėje jaučiama protėvių kulto įtaka. Tą dieną visoje Lietuvoje prie bažnyčių elgetoms buvo nešamas maistas.
Per Žolinę buvo šventinamos ne tik gydomosios žolės, bet ir pabaigtuvių vainikas, pirmojo derliaus duona.
Žolinių puokštė. Aut. nežinomas. Šaltinis – dzukuzinios.lt
Senajame žemdirbių kalendoriuje vėlų rudenį buvo švenčiamos kelios šventės, per kurias vyravo mirusių protėvių paminejimo apeigos.
Tiek ikikrikščioniškos, tiek XX a. pasiekusios mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, kad artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems arba padėti, arba pakenkti, priklausomai nuo to, kaip su jomis elgiamasi.
Kalėdų šventės metu
Tarp XIX–XX a. tradicinių kalendorinių švenčių, svarbiausiu Kalėdų švenčių ciklo akcentu buvo laikoma Kūčių vakarienė.
Kalendorinių švenčių apeiginės vaišės turėjo pabrėžti žmogaus stalo turtingumą. Ritualinė gausa galėjo būti išreiškiama tiek pagrindinio maisto – duonos buvimu ant stalo, tiek tam tikra skaičių simbolika.
Kūčioms šeimininkės gamino dvylika patiekalų, o per Užgavėnes net dvylika kartų valgydavo.
Su protėvių kultu sietinas šiaudų klojimas ant stalo, vėlių maitinimas, persirengėlių vaikščiojimas šiaurės rytų Lietuvos kaimuose , trinkos vilkimas, senio Kalėdos apeiginės duonos atnešimas Dzūkijoje.
Tradicinis Šv. Kūčių stalas. Aut. R. Tenis
Kūčių šventės metu
Kūčių vidurnaktis laikytas ypač palankiu laiku magijai – asmeninės laimės ir ūkinės sėkmės būrimams, orų spėjimams. Vidurnaktį tariamai vykdavo nepaprasti dalykai, neįmanomi kitu metu: prabildavo gyvuliai, vanduo pavirsdavo vynu.
Senis Kalėda. Aut. R. Tenis
Vėlinių šventės metu
Svarbiausia lietuvių protėvių pagerbimo tradicija – mirusiųjų maitinimo apeigos. XVI–XVII a. šaltiniuose aprašomos vaišės kapinėse. XIX a. vaišes kapinėse pakeitė maisto išdalijimas elgetoms.
Šių dienų simbolis – kapinaitėse žibančios žvakutės, kurios atsirado visai neseniai. XIX a. pab. žvakutės buvo degintos Varėnos apylinkėse, o kitose Lietuvos vietose, Vėlinių žvakučių deginimo paprotys atsiranda tik po Antrojo pasaulinio karo.
Nors žvakučių deginimo apeiga yra vėlyvos kilmės, ji spėjo apaugti mitologizuotais vaizdiniais. Dažniausiai tikima, kad nepatekusios į dangų vėlės klaidžioja tamsoje ir Vėlinių naktį uždegtos žvakutės šviečia joms kelią.
Vėlinės. Aut. nežinomas. Šaltinis – Bernardinai.lt
Užgavėnių šventės metu
Kalėdomis prasidėjusį mėsėdo laikotarpį užbaigdavo Užgavėnės. Pagal esminius apeigų bruožus, Užgavėnės yra priskirtos ne prie pavasario, bet prie žiemos švenčių.
Kai kurios Užgavėnių apeigos panašios į Kalėdų ritualus. Joms taip pat būdingos persirengėlių vaikštynės, trinkos tampymas, apeiginis pasidalijimas maistu ir kitos bendruomeninės apeigos.
XX a. I p. persirengėlių būrys neretai su savimi tempdavo moteriškas iškamšas, vadintas Morės, Kotrės, Čiučelos ir kitokiais vardais. Iškamšos būdavo pritaisomos ant rato tekinio ir tempiamos vežimo sukdavosi aplink mataruodamos pritaisytu spragilu.
Užgavėnių kaukės