Ištrauka iš filmo „Lietuvių tradiciniai dailieji amatai“, Lietuvos liaudies kultūros centras, 2009
Bernardinai LT vaizdo įrašas „Kryždirbystės tradicija. Meistras Rimantas Zinkevičius“.
Švč. Mergelės Marijos skulptūra Rietavo bažnyčios šventoriuje. Aut. nežinomas
Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra, paprastai vadinama dievukais, smutkeliais, statulėlėmis, šventuolėliais, lietuvių liaudies mene užima reikšmingą vietą. Lietuvoje ši meno šaka buvo plačiai paplitusi XIX a. ir XX a. pradžioje, išliko iki mūsų laikų daugiausia Žemaitijoje.
Liaudies skulptoriai, vadinami dievdirbiai, mūsų kultūros istorijai ne mažiau reikšmingi nei knygnešiai. Akivaizdus vienas dievdirbių charakterio bruožas – jie tarsi „ne šio pasaulio“ žmonės: nesirūpino, ką valgys, kuo vilkės, kalbėjosi su paukščiais, augalais, ėjo iš sodžiaus į sodžių ir apsistoję kurioje nors sodyboje už duonos kąsnį droždavo skulptūrėles, kryžius.
Liaudies skulptoriai, vadinami dievdirbiai, mūsų kultūros istorijai ne mažiau reikšmingi nei knygnešiai. Akivaizdus vienas dievdirbių charakterio bruožas – jie tarsi „ne šio pasaulio“ žmonės: nesirūpino, ką valgys, kuo vilkės, kalbėjosi su paukščiais, augalais, ėjo iš sodžiaus į sodžių ir apsistoję kurioje nors sodyboje už duonos kąsnį droždavo skulptūrėles, kryžius.
Šių dienų tautodailininkai dievdirbiai.
Vilniaus galerijos vaizdo įrašas „Tautodailės atspindžiai. Skulptorius Algirdas Juškevičius“
Bernardinai LT vaizdo įrašas „Kryždirbystės tradicija. Meistras Rimantas Zinkevičius“
Iš visų vaizdinės dailės šakų tradicinė liaudies skulptūra išsiskiria gausumu, plastinių formų turtingumu, įvairove, vidiniu išraiškingumu, dvasingumu. Liaudies skulptūra, susiformavusi Lietuvos kaime, paplito po miškus, laukus, pakeles, kapines, sodybas kaip religinis, bet ne kaip bažnytinis menas.
Iš visų vaizdinės dailės šakų tradicinė liaudies skulptūra išsiskiria gausumu, plastinių formų turtingumu, įvairove, vidiniu išraiškingumu, dvasingumu. Liaudies skulptūra, susiformavusi Lietuvos kaime, paplito po miškus, laukus, pakeles, kapines, sodybas kaip religinis, bet ne kaip bažnytinis menas.
Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra buvo dirbinama iš medžio, polichromuojama ir statoma į mažosios memorialinės architektūros paminklus: stogastulpius, koplytstulpius, kryžmiškus kryžius, koplytėles. Kada ji buvo pradėta drožti ir statyti į šiuos paminklus, konkrečių duomenų nėra.
Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra buvo dirbinama iš medžio, polichromuojama ir statoma į mažosios memorialinės architektūros paminklus: stogastulpius, koplytstulpius, kryžmiškus kryžius, koplytėles. Kada ji buvo pradėta drožti ir statyti į šiuos paminklus, konkrečių duomenų nėra.
Medinis kryžius Kuliuose (1898) Adomas Varnas. Lietuvos dailės muziejus
Paprotys statyti kryžius atkeliavo iš gilaus protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui bei gamtai. Kryždirbystė, kryžių gamyba – amatas, įtrauktas į UNESCO nematerialiosios kultūros paveldo sąrašus.
2001 m. UNESCO kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo vertybe, o 2008 m. įtraukė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Lietuvoje šiuo metu yra 41 sertifikuotas kryždirbys.
Atostogoskaime.lt. vaizdo įrašas „Kryždirbystės amatas: unikalus ir pripažintas UNESCO“
Daugiau apie kryždirbystę skaitykite straipsnyje „Kryždirbystės amatas: unikalus ir pripažintas UNESCO“.
Paprotys statyti kryžius atkeliavo iš gilaus protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui bei gamtai. Kryždirbystė, kryžių gamyba yra vienintelis į UNESCO nematerialiosios kultūros paveldo sąrašus įtrauktas amatas Lietuvoje.
Tautinės tapatybės ir vienybės simbolis
Kryždirbystė apima paminklo (dažniausiai kryžių, koplytėlių, koplytstulpių, stogastulpių) sukūrimo procesą ir su tuo susijusių liaudies kultūros reiškinių visumą. Viskas prasideda nuo intencijos, dėl ko statomas paminklas, tuomet vyksta jo pašventinimo apeiga, puošimo tradicijos bei pagerbimas.