Stulpinės konstrukcijos nameliai (statomi sukalant kuolus į žemę, išpinant tarpus šakomis, plyšius užtepant moliu, tai buvo plonasieniai ir šalti pastatai, veikė tik kaip priebėga nuo vėjo, darganos. Jaukumo tokiuose namuose nedaug, nes visą laiką turėjo būti kūrenama ugnis).
Žemaičių „noms“. Piešinys. Salantų apyl.
Pastatai iš gulsčių rąstų – XV a. tai buvo paprastas, nedidelis pastatas, kurio viduryje – atviras ugniakuras, kamino nebuvo, o dūmai išeidavo per skylę stoge. Libertas Klimka (2008) rašo, jog archeologai ištyrė, kad XVI a. tokie nameliai atrodę taip: „iš apvalių rąstų, šiaudiniu stogu; tik ties ugniaviete jis dengtas eglės žievėmis – maukomis. Langeliai mažučiai, užtraukti jaučio pūsle.“
Dūminė pirkia apie 1970 m. Lietuvos liaudies buities muziejaus archyvas
Nuo XVI a. ima formuotis du gyvenamojo namo tipai – aukštaitiški ir žemaitiški.
Žemaitijos sodyba (XIX a., Žemaičių muziejus „Alka“)
Žemaitiškasis namas – vieno, o dažniau – dviejų galų pastatas, kur viduryje stovi iš akmenų ir plytų sumūryta patalpa, užsibaigianti į aukštį siaurėjančiu dūmtraukiu, tai – kaminas. Kamino viduje yra atviras ugniakuras.
Kirdeikių kaimo gyvenamasis namas (XIX a. vidurys, Aukštaitija, Lietuvos liaudies buities muziejus)
Aukštaitiškasis namas – tai ilgas ir siauras pastatas, dviem skersinėmis sienomis padalytas į maždaug vienodo dydžio patalpas: pirkią, priemenę ir seklyčią. Aukštaitiško tipo krosnims nebūdingas atviras ugniakuras, pagrindinis šilumos šaltinis čia – duonkepė krosnis. Nuo XX a. seklyčiose imta statyti stačiamalkes krosnis.
Pirkių brėžiniai. Šaltinis – vietosdvasia.lt
Etnologas Libertas Klimka (2020) išsamiai aprašo, kaip namai buvo statomi, laikantis tėvų ir senelių įpročių ir nusistovėjusių papročių bei tradicijų.
„Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga.
Negalima įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje <...> negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo.<...> Netinka statyti toje vietoje, kur ėjo koks takas, juolab kelias. <...> Negalima naujai statomą būstą pakreipti statmenai buvusiajam: gyventojai čia neilgai tegyvens, greit išmirs.“
„Pati geriausia sklypo vieta trobai – pietinė. <...> Rąstai statybai turi būti sukirsti, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje.“
„Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netinka ir tie, kurie, girioje augdami, vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo, – vaidensis namuose. Taip pat nereikia imti sienojų iš kokio nors seno statinio, – tada nesiseks troboje gyventi. O tą rąstą, kuris miške buvo nukirstas pirmasis, pasidėdavo atskirai. Jį iškels kuo aukščiausiai, į paskutinį vainiką, – tai dūmai iš krosnies visada kils aukštyn.“
„Slenksčiui gi reikia parinkti sunkų ir tiesų stuobrį, bet ne kokį susisukusį ar šakotą, antraip kuriam iš namiškių protas gali susisukti.“
„Prieš pradedant darbą, pasirinkta vieta liepos karnų šluotele pašlakstoma per Sekmines šventintu vandeniu. O toji, kur numatoma statyti kluoną ar jaują, būdavo apsėjama javais. Ir darbas pradedamas jiems sudygus; na jau tada kasmet čia bus pilni aruodai derliaus.“
<...>
„Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdais ne pirmadienį, – kitaip ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių. Būdavo atsižvelgiama ir į mėnulio fazę: gyvenamąjį namą patariama statyti per pilnatį, ūkinius pastatus – per delčią. Ir dar gerai pradžią pataikyti pučiant šiauriniam vėjui – pelės kluonuose nesiveis. Dzūkuose nuo jų gindamiesi darydavo tokį burtą: per kairį petį mesdavo kuokštą samanų. <...> O kad žmonės naujame name nesirgtų, po pamatais užkasdavo pelyno šakelę, česnako skiltelę arba angliukų iš velykinio ugniakuro. <...> Kai meistrai sunerdavo pirmąjį vainiką, viename iš kampų, kur bus krikštasuolė, tarp rąstų iškirsdavo kryželį. Šeimininkas ton ertmėn įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį, šventintų žolelių, velykinės verbos spygliukų, rūtos šakelę, sidabro pinigėlį. Žvakė saugos nuo gaisro, žolelės nuo ligų ir nelaimių, kadugys – linksmumą neš namams, sidabras gins nuo „blogos akies“. Ir apskritai, tada „velnias kerčioj nesėdės“. <...> Seniausias šeimos narys, atėjęs į statybvietę, tardavo: „Padėk, Diev, kad ant veitos (vietos) supūtų!“ Po to suduodavo kirviu į pirmąjį vainiką. Statybos meistrai, nusiėmę kepures, persižegnodavo ir – prie darbo.“
<...>
„Ženklas, kad gegnės jau suremtos – iškeltas vainikas. Nemuno žemupyje jį vadindavo bėringiu, Biržų krašte – „kruoniu“. Tačiau tuodu skiriasi nuo vainiko, nes iškeliami horizontaliai, tarsi kokia namo karūna. Iš eglišakių, karklo ar lazdyno vytelių padaromas karkasas, kuris prikaišomas ąžuolo, klevo, beržo šakelių, įtarpuojant ir lauko bei darželio gėlių. <...> ypač dažni vainikai iš ąžuolo lapų, – manyta, kad tuo suteikiama statiniui tvirtybės. <...> Kitur dar kabindavo savo profesijos ženklą – medinius pjūklą, kirvuką, reples, kampainį, skriestuvą. Tokių pabaigtuvių vainikų galima būdavo pamatyti Užnemunėje bei Dzūkijoje. Įdomus paprotys į bėringį įdėti dovanų meistrui, statybos vadovui, pavyzdžiui, batus, pirštines, marškinius, austinį rankšluostį. <...> Pabaigtuvių vaišės turi savo pavadinimą, bet vėlgi skirtingą įvairiuose Lietuvos regionuose. Aukštaitijoje – „šelmenų balius“, jos šiaurės vakarų dalyje – „kruonio nugėrimas“, Mažojoje Lietuvoje – „bėringės“, Žemaitijoje – „kazilinės“, Užnemunėje – „sparinės“.
Pasiklausykite, ką apie trobos statymą Žemaitijoje pasakoja grupė „Virvytė“.
Svarbios buvo ne tik statybos, simbolinę reikšmę turėjo ir tam tikros gyvenamųjų namų dalys. Apie tai straipsnyje „Lietuvio namai: statybos papročiai ir mitologemos“ rašo etnologas Libertas Klimka.
Krosnis
„Duonkepei krosniai iš ugniakuro atiteko šeimą ar giminę vienijančio židinio įvaizdis. Pirmą kartą krosnį užkurti turi vyriausioji šeimos moteris. Ir ne bet kuo, o skiedromis, likusiomis tašant pirmąjį naujos trobos vainiką. Pridėdavo dar ir šventintų žolelių; šonus iš vidaus pašlakstydavo šventintu vandeniu. Kaimynai, atėję į įkurtuves, atsinešdavo duonos ir druskos, padėdavo ant prieždos, tada pabučiuodavo krosnies „kaktą“. Taigi išties manyta, kad šiame pagrindiniame namų statinyje įsikūnijusi namų dvasia, kuriai ir privalu įsiteikti. <...> Tikėta, kad krosnis esanti laikina vėlių buveinė. Todėl žarstekliu ar šluotkočiu į jos šonus negalima suduoti, – „gali dūšelėms kaulelius palaužti“. Jei malkos degdamos smarkiai traška, šnypščia, – tai vėlės prašo už jas pasimelsti. Negalima kurti krosnies malkomis, sukirstomis per adventą, – liepsna su didžiausiu trenksmu per kaminą išlėks.“
„Duonkepei krosniai iš ugniakuro atiteko šeimą ar giminę vienijančio židinio įvaizdis. Pirmą kartą krosnį užkurti turi vyriausioji šeimos moteris. Ir ne bet kuo, o skiedromis, likusiomis tašant pirmąjį naujos trobos vainiką. Pridėdavo dar ir šventintų žolelių; šonus iš vidaus pašlakstydavo šventintu vandeniu. Kaimynai, atėję į įkurtuves, atsinešdavo duonos ir druskos, padėdavo ant prieždos, tada pabučiuodavo krosnies „kaktą“. Taigi išties manyta, kad šiame pagrindiniame namų statinyje įsikūnijusi namų dvasia, kuriai ir privalu įsiteikti. <...> Tikėta, kad krosnis esanti laikina vėlių buveinė. Todėl žarstekliu ar šluotkočiu į jos šonus negalima suduoti, – „gali dūšelėms kaulelius palaužti“. Jei malkos degdamos smarkiai traška, šnypščia, – tai vėlės prašo už jas pasimelsti. Negalima kurti krosnies malkomis, sukirstomis per adventą, – liepsna su didžiausiu trenksmu per kaminą išlėks.“
Langai
„Daug grožio pajautos senoliai sudėdavo į savo trobos langų puošybą. Ir tikėtina, kad būtent dėl mitinio sureikšminimo. Langas aprėminamas apylangėmis, susidedančiomis iš antlangės, palangės ir šoninių lentelių. <....> Mitiškai mąstant langas yra skiriamoji riba tarp jaukaus namų pasaulėlio ir to išorinio, kuriame pilna pavojų ir piktųjų dvasių. <...> Kai užeidavo rūstus audros debesis ir darydavos baisu, kad perkūnas neįtrenktų, seni žmonės uždegdavo grauduline žvakę ir statydavo ją ant palangės. Arba pabarstydavo ten velykinės verbos spygliukų.“
„Daug grožio pajautos senoliai sudėdavo į savo trobos langų puošybą. Ir tikėtina, kad būtent dėl mitinio sureikšminimo. Langas aprėminamas apylangėmis, susidedančiomis iš antlangės, palangės ir šoninių lentelių. <....> Mitiškai mąstant langas yra skiriamoji riba tarp jaukaus namų pasaulėlio ir to išorinio, kuriame pilna pavojų ir piktųjų dvasių. <...> Kai užeidavo rūstus audros debesis ir darydavos baisu, kad perkūnas neįtrenktų, seni žmonės uždegdavo grauduline žvakę ir statydavo ją ant palangės. Arba pabarstydavo ten velykinės verbos spygliukų.“
Slenkstis ir durys
„Slenkstis – taip pat riba tarp nepažinto, gal net svetimo, pasaulio ir jaukaus namų prieglobsčio. <...> Pavyzdžiui, dzūkuose tikima, kad po Saulės laidos išpylus šiukšles per slenkstį, jomis artimųjų vėlėms akis prižersi. Ištiesi ranką per slenkstį – išsives anapus... Išlydėjus mirusįjį į kapus, kuo greičiau būdavo ardoma šarvonė, o kieme už trobos slenksčio paliejama vandens. Taip apsidraudžiamą, kad vėlė nesugrįžtų namo: mitinės dausos esančios už vandenų. Esama ir kitokių draudimų, susijusių su namo slenksčiu. Negalima ant jo sėdėti: mergaitei – kad ilgai neištekės, ūkininkui – kad iš skolų neišbris; besilaukiančiai moteriai – kad vaikas sveikas gimtų. Šeimininkei negalima ant slenksčio malkas skaldyti, nes „savo laimei kojas nukirs“, namuose barniai netils. O prisėsdavo ant slenksčio, kai reikėdavo sveikatą pataisyti. <...> Per slenkstį bėda vejama iš namų. <...> O kaipgi elgtis su durimis? Jas reikia darinėti iš lėto, atsargiai, kad žmogaus laimė, kuri visuomet jį seka, suspėtų kartu ir išeiti, ir sugrįžti. Negalima jų trankyti, kad „laimei pirštų neprivertum.“
„Slenkstis – taip pat riba tarp nepažinto, gal net svetimo, pasaulio ir jaukaus namų prieglobsčio. <...> Pavyzdžiui, dzūkuose tikima, kad po Saulės laidos išpylus šiukšles per slenkstį, jomis artimųjų vėlėms akis prižersi. Ištiesi ranką per slenkstį – išsives anapus... Išlydėjus mirusįjį į kapus, kuo greičiau būdavo ardoma šarvonė, o kieme už trobos slenksčio paliejama vandens. Taip apsidraudžiamą, kad vėlė nesugrįžtų namo: mitinės dausos esančios už vandenų. Esama ir kitokių draudimų, susijusių su namo slenksčiu. Negalima ant jo sėdėti: mergaitei – kad ilgai neištekės, ūkininkui – kad iš skolų neišbris; besilaukiančiai moteriai – kad vaikas sveikas gimtų. Šeimininkei negalima ant slenksčio malkas skaldyti, nes „savo laimei kojas nukirs“, namuose barniai netils. O prisėsdavo ant slenksčio, kai reikėdavo sveikatą pataisyti. <...> Per slenkstį bėda vejama iš namų. <...> O kaipgi elgtis su durimis? Jas reikia darinėti iš lėto, atsargiai, kad žmogaus laimė, kuri visuomet jį seka, suspėtų kartu ir išeiti, ir sugrįžti. Negalima jų trankyti, kad „laimei pirštų neprivertum.“