Savo kilme ir paskirtimi vestuvinės dainos glaudžiai susijusios su vestuvių apeigomis bei papročiais. Jos lydėjo pagrindinius vestuvių apeigų momentus. Dainų funkcija bei tematika (dažniausiai sutampančios) ir yra jų grupavimo pagrindas.
Piršlybų dainos
Vestuvių dainos
Grįžtuvių dainos
Trečioji vedybų ciklo dalis – pirmą po jungtuvių sekmadienį jaunavedžių atsilankymas uošvijoje (grįžtuvės).
Trečioji vedybų ciklo dalis – pirmą po jungtuvių sekmadienį jaunavedžių atsilankymas uošvijoje (grįžtuvės).
Vestuvių papročiai ir apeigos, šio žanro dainų pagrindas, turėjo padėti nuotakai atsiskirti nuo šeimos, gimtųjų namų ir parengti ją būsimoms pareigoms, įvesdinti į naują šeimą ir naują giminę. Moters padėtis vestuvių ceremoniale, apskritai vyraujantis moterų vaidmuo kuriant ir dainuojant vestuvių dainas nulėmė jų pasaulio savitumą, dramatizmu grįstą lyrizmą.
Pagal Vilmą Daugirdaitę
Judabro autentiška vestuvinė aukštaičių daina:
Vijosi apynėlis
Aplinkui viršūnėlę,
Vaikščiojo mūs sesulė
Aplinkui baltus skomus,
Aplinkui baltas skobnias,
Aplinkui baltą duoną,
Aplinkui baltą duoną,
Aplinkui žalią vyną.
Su mažuoju pulkeliu,
Su rinktiniu rėdeliu.
„Vijosi apynėlis“ − atsisveikinimo daina. Dainuojama, kai jaunikis ar jaunoji, pulko lydimi, eina tris kartus aplink stalą.
O tai pasirėmiau
Ant uosinės tvorelės,
O tai palenkiau
Glotnią galvelę,
Glotnią galvelę
Palei sieros žemelės.
Rūtele mano,
Žalia garbuonėle,
Rūtele mano,
Lengvas parėdėli,
Tai pasikelki
Nuo sieros žemelės,
Tai išbujoki
Palei uosio tvoreles,
Kad nepažintų
Svetima šalelė,
Ką mano tėvelio
Didis dvarelis,
O kad pamislytų,
Ką čia žalia girelė,
Kad čia užaugę
Žali jovarėliai.
Išauk, rūtele,
Palei uosio tvoreles
Šią tamsią naktelę,
Pakol užtekės
Kaitri saulelė,
Ai, pakol išauš
Giedri dienelė,
Kad būt kur įsėsti
Raibai gegulei.
Tai aš pavirsiu
Raiba gegule
Ryt anksti rytelio
Ir aš atlėksiu
Rūtų krūmelin,
Tai aš kukuosiu
Raiba gegute.
Trakų pav. Užrašė K. Strazdas 1905 m.
Rauda skirta namų, šeimos galvai. Kai vyras miršta, žmona nesako (ir nerauda) „vyreli“ ar tikru vardu, o sako „mano galvela“.
Raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat buityje (kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu). Raudų intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai pastebimi kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose.
Laidotuvių raudos
Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos“, giminių atvykimas, „namelių statymas“ (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantįjį. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį.
Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos“, giminių atvykimas, „namelių statymas“ (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantįjį. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį.
Vestuvių raudos
Vestuvių nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį.
Vestuvių nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį.
Raudų „gimimas“
Kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vieną vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitais žodžiais, apsiribojant tik keletu iš galimos motyvų visumos arba daugybę motyvų veriant vieną po kito, tarsi karoliukus į vėrinį. Tokia improvizacine struktūra raudos smarkiai skiriasi nuo dainų, sudarydamos atskirą dainuojamosios tautosakos žanrą. Vestuvių raudos yra kiek stabilesnės negu kitų grupių.
Kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vieną vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitais žodžiais, apsiribojant tik keletu iš galimos motyvų visumos arba daugybę motyvų veriant vieną po kito, tarsi karoliukus į vėrinį. Tokia improvizacine struktūra raudos smarkiai skiriasi nuo dainų, sudarydamos atskirą dainuojamosios tautosakos žanrą. Vestuvių raudos yra kiek stabilesnės negu kitų grupių.
Dievuli mano,
Aukštuli mano,
Galvela mano,
Tai kų tu sumislijai
Daigi jau paliktie
Mani su mažais vaikeliais?
Niaugi tau nusbodo
Šviesieji nameliai,
Dideli lungeliai?
Tai tu panorėjai
Tums(i)ųjų namelių?
Dai mano brolaliai,
Kodėl neiškirtot
Koc mažo lungelio?
Dai būt maž ragėjįs,
Kai aš nuveisiu
Su mažais vaikeliais
In savo tėvelį.
Rauda skirta namų, šeimos galvai. Kai vyras miršta, žmona nesako (ir nerauda) „vyreli“ ar tikru vardu, o sako „mano galvela“.