Žmonės gedi mirusio artimojo

Iškeliavimas į anapusinį gyvenimą. Aut. nežinomas

Mirtis – tai vartai į būsimąjį gyvenimą.

Lietuvių tautosakoje paukščių žiemojimo vieta ir mirusiųjų kraštas sutampa – tai Dausos, amžinai žaliuojanti amžinos vasaros šalis, į kurią ir paukščiai, ir mirusieji keliauja tuo pačiu keliu – Paukščių Taku. Iš žmogaus burnos išsprūdęs paukštelis tarsi primena, kur ir kaip keliauti išsirengė siela. Vėliau paukščiai ir mirusiųjų vėlės atskiriami, tačiau lieka kadainykščio jų bendrumo atmintis – be bendro kelio ir gyvenamosios vietos, galima priminti ir tai, jog Kūčių naktį atskriejusios protėvių vėlės prie židinio pabarstytuose pelenuose palieka paukščių kojų pėdsakus. Lieka ir dangiškojo pomirtinio pasaulio įvaizdis. Į jį arba skriejama „dangaus viduriu“ ant žirgų, arba kopiama aukštu krištoliniu ar stikliniu kalnu.

Pagal Gintarą Beresnevičių

Dausos

Marinimas

  • Paprastai ligonį marindavo šeimos nariai. Tik nesant savųjų prie mirštančiojo budėdavo kas nors iš kaimynų, dažniausiai moterys.
  • Ligoniui mirštant, kaip įprasta, uždegdavo grabnyčią ar Pirmosios Komunijos žvakę, į rankas įduodavo kryželį ar tą pačią žvakę.
  • Mirštant žmogui namuose vyravo tyla. Visoje Lietuvoje tikėta, kad jokiu būdu negalima garsiai šaukti, rėkti, nes tai trukdo vėlei nuo kūno atsiskirti.
  • Paprastai ligonį marindavo šeimos nariai. Tik nesant savųjų prie mirštančiojo budėdavo kas nors iš kaimynų, dažniausiai moterys.
  • Ligoniui mirštant, kaip įprasta, uždegdavo grabnyčią ar Pirmosios Komunijos žvakę, į rankas įduodavo kryželį ar tą pačią žvakę.
  • Mirštant žmogui namuose vyravo tyla. Visoje Lietuvoje tikėta, kad jokiu būdu negalima garsiai šaukti, rėkti, nes tai trukdo vėlei nuo kūno atsiskirti.

Prausimas

Iškvėpus paskutinį atodūsį, pirmiausia mirusiajam užspausdavo akių vokus, po to velionį nuprausdavo.

Iškvėpus paskutinį atodūsį, pirmiausia mirusiajam užspausdavo akių vokus, po to velionį nuprausdavo.

Įkapės

Visoje Lietuvoje XIX a. pab.–XX a. pradžioje mirusiuosius rengė panašiai: senas moteris – tamsiais, merginas – šviesiais drabužiais, tarsi nuotakas. Mirusįjį aprengdavo prausėjos.

Visoje Lietuvoje XIX a. pab.–XX a. pradžioje mirusiuosius rengė panašiai: senas moteris – tamsiais, merginas – šviesiais drabužiais, tarsi nuotakas. Mirusįjį aprengdavo prausėjos.

Giedoriai šermenyse. XX a. III deš.

Giedoriai šermenyse. XX a. III deš. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Nuo seno Lietuvoje buvo žinomas paprotys apraudoti mirusįjį žodžiais. Pirmųjų žinių apie jį aptinkame XIII amžiaus „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“. Moterys raudodavo nustatytais šermenų ir laidotuvių apeigų momentais: mirusįjį prausiant, aprengiant, į karstą dedant, kapinėse į duobę leidžiant. Labiausiai šeimos moterys žodžiais raudodavo atsisveikindamos su į karstą guldomu ir iš namų išlydimu mirusiuoju, taip pat karstą leidžiant į duobę.

XIX a. pab.–XX a. vid. reikšmingą vietą užima giesmės – „giedoriai“ į šermenis eidavo nekviesti. Jiems atsidėkodavo tik vaišėmis.

Dar iki XX a. kai kuriose vietovėse moterys laikėsi papročio į šermenis atsinešti drobėn suvyniotą duonos kepalą. Tai galėjo būti visos bendruomenės auka tiek mirusiojo vėlei, tiek ir tos šeimos bei giminės protėvių vėlėms apskritai.

  • Karsto per slenkstį išnešimas yra kulminacinis laidotuvių momentas, vėlės pomirtinės kelionės pradžia, o su mirusiuoju susijusių daiktų išardymas yra ritualinis veiksmas, kuris išreiškia vėlės perėjimą į anapusinį gyvenimą.
  • Kaip kiti perėjimo ritualai, taip ir mirtis turi ryškią pradžios ir pabaigos arba mirties ir atgimimo simboliką. Gedulo laikotarpiu mirusysis ir jo artimieji yra neapibrėžtame tarpsnyje tarp gyvybės ir mirties.

Gedulas buvo ir yra tradicinis mirusiojo pagerbimas. Pagarba mirusiajam pasireiškė tam tikrais išoriniais bei vidiniais ženklais. Gedintys artimieji elgėsi santūriai, vengė pasilinksminimų. Senojoje lietuvių pasaulėžiūroje gedulo spalva laikyta balta. Dar neseniai dzūkės moterys ir eidamos į laidotuves, ir gedėdamos ryšėdavo baltas skareles. XX a. gedulo spalva tampa juoda.

Pasibaigus gedului gyvųjų ir mirusiųjų dvasiniai ryšiai išlikdavo ir toliau. Artimieji melsdavosi už mirusiuosius, prisimindavo juos per mirusiųjų minėtuves – devintines, keturnedėlį, metines, Vėlines, Kūčių vakarą bei kitas kalendorines šventes.