Kiekviename regione ir bendruomenėje priimta laikytis tam tikrų papročių ir tradicijų, puoselėti vertybes. Kai kuriuose šaltiniuose tradicijos ir papročiai suvienodinti – jie laikomi tuo pačiu objektu, tačiau naujesniuose leidiniuose sąvokos išskiriamos, išryškinant tam tikrus požymius.

Papročiai

Papročiai – įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę nerašytomis visuomeninio elgesio normomis.

  • Tai nėra įstatymai ar įsakymai, kurių privaloma laikytis.
  • Papročiai žmones sieja su praeitimi – skatina elgtis taip, kaip elgėsi tėvai, senoliai, kiti žmonės. 
  • Pagal elgesio turinį skiriami darbo, švenčių, krikšto, vestuvių, laidojimo, pagal paplitimą – etninės grupės, bendruomenės, kaimo, šeimos, kolektyvo, pagal poveikio būdą – ritualiniai, doroviniai papročiai, mãdos ir kiti papročiai.

Papročiai – įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę nerašytomis visuomeninio elgesio normomis.

  • Tai nėra įstatymai ar įsakymai, kurių privaloma laikytis.
  • Papročiai žmones sieja su praeitimi – skatina elgtis taip, kaip elgėsi tėvai, senoliai, kiti žmonės. 
  • Pagal elgesio turinį skiriami darbo, švenčių, krikšto, vestuvių, laidojimo, pagal paplitimą – etninės grupės, bendruomenės, kaimo, šeimos, kolektyvo, pagal poveikio būdą – ritualiniai, doroviniai papročiai, mãdos ir kiti papročiai.

Tradicijos

Tradicijos – istoriškai susiklostančių ir žmonių įvairiose bendrijose (visuomenėje, socialinėse grupėse) įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių, socialinių normų ir vertybių, religinių tikėjimų, mąstysenos, elgsenos ir kitų) išsaugojimas, perdavimas iš kartos į kartą.

  • Lemia kultūros išliekamumą ir vienovę.
  • Tradicija gyvybinga, jei ją perima ir naujomis istorinėmis sąlygomis plėtoja vėlesnės kartos.

Tradicijos – istoriškai susiklostančių ir žmonių įvairiose bendrijose (visuomenėje, socialinėse grupėse) įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių, socialinių normų ir vertybių, religinių tikėjimų, mąstysenos, elgsenos ir kitų) išsaugojimas, perdavimas iš kartos į kartą.

  • Lemia kultūros išliekamumą ir vienovę.
  • Tradicija gyvybinga, jei ją perima ir naujomis istorinėmis sąlygomis plėtoja vėlesnės kartos.

Tam, kad suprastumėte, kuo skiriasi papročiai ir tradicijos, išanalizuokite pavyzdį.

Paprotys – tai šventės eiga, kuri kiekvienoje šeimoje gali skirtis: kaip švenčiamos šv. Kūčios, ar susirenka visa šeima, kieno namuose jos švenčiamos, kiek ir kokių patiekalų dedama ant stalo.

 

Visoje Lietuvoje švenčiamos šv. Kūčios – tai bendruomeninė tradicija.


Tradicijų ir papročių laikymasis keičiasi, tai lemia įvairios priežastys: besikeičiantis gyvenimo būdas, populiarėjančios naujos tradicijos, kitų tautų ir šalių įtaka ir kt. Labai svarbu, kad tradicijos ir papročiai būtų gaivinami, jie būtų puoselėjami ir perduodami ateities kartoms. Ar esate girdėję apie Dzūkijoje rengiamą festivalį „Čiulba ulba“, kurio tikslas – sužinoti apie kaimo šviesuolius ir plėsti akiratį, pažinti Dzūkijos gamtą, žmones ir dar ir šiandien gyvą jų palikimą? Pasižiūrėkite vaizdo įrašą ir sužinokite daugiau apie festivalyje „Čiulba ulba 2023“ vykusias veiklas.