Audiniai
Audimas – vienas labiausiai ištobulintų ir antras pagal populiarumą amatas Lietuvoje. Tai audinio gaminimas audimo staklėmis iš siūlų, tam tikra tvarka supinant dvi statmenas siūlų sistemas.
„Žemaičių rokundos“ vaizdo įrašas „Tradicinių amatų mokymai suaugusiems. Audimas staklėmis“
Juostos
Juostos – vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jos yra trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Juostos audžiamos iš lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų.
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vaizdo įrašas „Audimo amatas: būtinas senovėje ir vis dar gyvuojantis šiais laikais“
Austinė juosta
audžiama staklytėmis.
audžiama staklytėmis.
Pintinė juosta
pinama pirštais.
pinama pirštais.
Vytinė juosta
audžiama medinėmis kaladėlėmis (burtomis).
audžiama medinėmis kaladėlėmis (burtomis).
Puodynės. Švilpukas. Aut. nežinomi
Juvelyriniai dirbiniai. Šaltinis – atostogoskaime.lt
Keramika – viena iš seniausių taikomosios dekoratyvinės dailės šakų. Nuo seno puodai lipdyti rankomis, įspaudžiant ornamentą – nuo jo pobūdžio atskirų laikotarpių keramika ir gavo pavadinimus – šukelinė, virvelinė, brūkšniuotoji, grublėtoji. Iš molio lipdyti ir moliniai žaisleliai – švilpukai.
Juvelyriniai dirbiniai visais laikais turėjo puošybinę, socialinę ir simbolinę reikšmę. Prabangūs žiedai, vėriniai, sagės bei kiti rankų darbo gaminiai gaminti iš tauriųjų ir spalvotųjų metalų ar jų lydinių bei brangiųjų ir pusbrangių akmenų. Juvelyrikoje taip pat plačiai naudojamas dramblio kaulas, perlai, gintaras ir kitos natūralios medžiagos.
Medžio dirbiniai buvo labai įvairių formų, o puošiami įvairiausiais raštais: kiaurapjūviais, giliais ir linijiniais drožinėjimais. Buvo daromos meniškos išvaizdos kultuvės, verpstės, prieverpstės, rankšluostinės, šaudyklės, šaukštai, lazdos, spaustukai riešutams ir kiti dirbiniai.
Kalvystė. Šaltinis – atostogoskaime.lt
Odos dirbiniai. Šaltinis – atostogoskaime.lt
Kalvystė yra tradicinis amatas, apimantis metalo apdirbimą, metalinių dirbinių gaminimą kalant ar spaudžiant. Dažniausiai kalviai dirba su geležimi ir plienu, bet neretai gamina ir iš kitų metalų – bronzos, žalvario, vario.
Kalviai gerbti visose šalyse visais laikais.
Lietuvoje kiekviename dvare, kaime ir mieste buvo amatininkų odininkų. Jie gamindavo aprangos detales ir apavą, žirgų pakinktus ir balnus, dekoratyvinius knygų ir albumų viršelius, papuošalus, baldus bei suvenyrus.
Pynimas. Šaltinis – atostogoskaime.lt
Lietuvoje pinama nuo neatmenamų laikų. Kiekviename kaime buvo savas meistras, pindavęs krepšius kasdienei buičiai, dirbiniams taikydavęs ypatingas formas, matmenis ir net pynimo būdus.
Jie daugiausia buvo skirti bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti. Taip pat buvo pinamos sėtuvės, kretilai, doklai, bamblės, lopšiai. Darydavo ir specialias pintines mėsai laikyti, paršiukams į turgų vežti. Iš nuluptų vytelių ir šaknų dažniausiai pindavo puošnius dirbinius moterims į turgų vaikščioti ar sudėti maistą, skirtą šventinti per Velykas. Savo darbais pynėjai daugiausia prekiavo miestų turguose.
Plačiau apie pynimo amatą rašoma straipsnyje Pynimo amatas: ir obuoliams susidėti, ir grybams rinkti, ir į turgų vaikščioti.
Pynimas nuo seno buvo paplitęs šiltuosiuose kraštuose – Afrikoje, Australijoje, Okeanijos salose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Buvo pinamos aprangos dalys, namų apyvokos, žvejybos reikmenys. Jau istoriniu neolito laikotarpiu pinti dembliai, krepšiai ir kiti praktiški daiktai. Daugelis tautų senovėje taip pat pindavo pastatų sienas.
Anot archeologų, seniausias pintas krepšys iškastas Fajume (Egipte). Tyrimai parodė, kad jis gali būti 10-12 tūkst. metų senumo. XIV a. pr. Kr. faraono Tutanchamono kapavietėje rastos dvi išsilaikiusios pintos kėdės. Pintų baldų ir kitų namų apyvokos daiktų paplitimą liudija atkastas Pompėjos griuvėsiuose rastas raižinys.
Viduramžiais pynimo amatas tapo populiarus Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šiaurės Europos šalyse, Rusijoje.