Vestuvių tradicijos. Aut. nežinomas
Džingulis. Aut. nežinomas
Nekviesti kaimo gyventojai persirengdavo „čigonais“, taip daryta norint pabrėžti bendruomeniškumą, vienaip ar kitaip prisidėti prie vestuvių apeigų vyksmo.
Apie kupiškėnų vestuves, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, žiūrėkite dokumentinio filmo Aukštaitija ištraukoje.
Tradicinių vestuvių etapai – piršlybos, vestuvės, sugrąžtai.
Pasak Norberto Vėliaus (2014), vienos ar kitos vestuvinės apeigos turėjusios sakralinę, maginę prasmę, jomis buvę siekiama užtikrinti būsimo gyvenimo sėkmę, jaunavedžių vaisingumą, apsaugoti juos nuo blogų jėgų veikimo.
„nuotakos nuprausimas <...>, sodinimas ant duonkubilio, ant pagalvės, nusivežimas duonos į vyro namus, jaunųjų sutikimas su duona, druska <...> turėjo užtikrinti jaunavedžių vaisingumą <...> karvoliaus paruošimas ir išdalinimas, ugnies parsinešimas iš tėviškės į vyro namus, jaunųjų gėrimas iš vieno indo, <...> apipylimas vandeniu, uždegimas ugnies, pervažiavimas vestuvinio pulko per šiaudų laužą – apvalyti, apsaugoti nuo tariamai nepalankių dvasių ir t. t.“
Pamergės. XX a. 3-iasis dešimtmetis. Aut. B. Buračas
Jaunoji ir pamergės „dėdavę ant kasų aplink galvą platų iš žibulinių siūlų austą galioną. Kuri turtingesnė, tos ir galionas būdavęs platesnis. Galionas būdavo apkaišytas rūtų šakelėm, o prie galiono prisegti gražūs šilko kasnykai.“
„Jaunajai ant galvos būdavęs uždėtas ir didelis rūtų vainikas, kurio pamergės neturėjo“ <...>. Vėliau vietoj galionų ant galvų jaunoji ir pamergės pradėjusios mautis „kalpokus su kasnykai“ – kepures iš gėlių su kaspinais. <...> Dzūkų nuotaka būdavusi „su rūtų vainiku, šilkiniais kaspinais iki žemės ilgais padabinta“ <...>. Ypač daug dėmesio į apsirengimą dzūkų vestuvėse kreipiama trečiąją vestuvių dieną po prikeltuvių, kai dalijamos nuotakos dovanos. „Jaunamartė, gražiausiai pasirėdžiusi, ateina su svočiomis grįčion <...>. Jaunamartė aprėdo svirne šešurą marškiniais ir juosta, o anytą visa eile: marškiniais, suknele ir t. t.“
Piršlys Antanas Barzdžiukas. Aut. B. Buračas
„Piršlys „rankoj laikydavo piršlio ženklą: ilgą pagaikštį, kurio vienas galas tam tikrai aprėdytas dažytom skiedrelėm ir margais popierėliais, o ant lazdos galo tabalavo marga juosta ir prastas pakulinis pantis.“
„Laukdami nuotakos jaunojo namuose, „namiškiai iš anksto iš trobos išneša nereikalingus baldus, iškibo sienas, lubas nubaltina, grindis ir takus apibarsto smulkiomis žalių eglių metūgėlėmis (šakelėmis), kambarius ir prieangius papuošia vainikais, paveikslus apvainikuoja mirtų, bruknių ar šundriekių vainikais, apsagsto bukietais, palubėse ant siūlų ar ašačių prikabinėja popierinių arba iš kiaušinių kevalų padarytų paukščiukų, kuriems kojas, sparnus ir uodegą padaro iš popieriaus, o galvą ir snapą – iš nekeptos duonos ar molio. Atidarius duris, tie paukščiukai „skraido“ <...>. Vainikais kambariai buvo puošiami ir jaunosios namuose <...> „Jaunosios kiemo vartai gražiai parėdyti: vasarą vainikais, berželiais, gėlėmis ir popierėliais, o žiemą dažytom skiedrelėm, eglaitėm ir popieriais“.
„Vienas iš ryškiausių namų, kuriuose vykdavo vestuvės, akcentų Aukštaitijoje (ypač rytų) ir Dzūkijoje buvo vestuvių sodas (jaunosios sodas). <...> Kolektyvinis vestuvinio sodo darymas, prie jo vykstančios apeigos (saugojimas, bandymas pavogti, jėga paimti, pirkimas ir pagaliau gabenimas į kitą pusę), specialių dainų apie jį dainavimas rodo, kad jis yra svarbus ritualinis vestuvių objektas.“
Vėliau sodus imta rišti iš šiaudelių. Apie šiaudinius sodus plačiau rasite vaizdo įraše Šiaudinių sodų tradicija.
Daugelis vestuvinių apeigų prasideda anksti rytą arba vėlai vakare, o kartais ir gilią naktį.
„Žemaitijoje į piršlybas „visada jodavo vakarais, dažniausiai ėmus brėkšti“ <...>. Ir Aukštaitijoje apie Kupiškį piršliai vis taip taikydavo, „kad pas mergelę atvyktų pavakary“ <...>. Prieveselis ir jaunosios, ir jaunojo pusėje prasidėdavo šeštadienio vakare, tik jaunasis pas jaunąją atvyksta ne vėlai naktį, o anksti rytą <...>. Jaunasis parsivežti jaunąją „važiuoja vakare jau temstant“ <...>. Jaunąją į jaunojo pusę ir vėl veža nakčiai sutemus.“
Pagal Norbertą Vėlių (2014)
„Žemaitijoje į piršlybas „visada jodavo vakarais, dažniausiai ėmus brėkšti“ <...>. Ir Aukštaitijoje apie Kupiškį piršliai vis taip taikydavo, „kad pas mergelę atvyktų pavakary“ <...>. Prieveselis ir jaunosios, ir jaunojo pusėje prasidėdavo šeštadienio vakare, tik jaunasis pas jaunąją atvyksta ne vėlai naktį, o anksti rytą <...>. Jaunasis parsivežti jaunąją „važiuoja vakare jau temstant“ <...>. Jaunąją į jaunojo pusę ir vėl veža nakčiai sutemus.“
Pagal Norbertą Vėlių (2014)
Svarbus vestuvinių apeigų simbolis – ugnis.
„<...> Žemaitijoje pintuvių vakarą jaunojo namuose „įkelia aukštai, aukščiau medžių viršūnių, uždegtą liktarną, aptrauktą spalvotu (raudonu ar žaliu) popierium. Tai ženklas, kad pintuvininkai laukiami tuose namuose“ <...>. Aukštai žiburį iškeldavo ir jaunosios namuose. Įteikiant vainikus jauniesiems būdavo žibinamos dvi žvakės <...>. Vežant jaunąją pas jaunąjį, pakelėse uždegami žiburiai <...> Įdomu, kad kartais Dzūkijoje net iš jungtuvių sugrįžtančią jaunąją sutinka ne su „duona, druska ir vandeniu“, o su „duona, druska ir ugnimi“ ir jai linkima: „Tenetrūksta tavo stalui duonos ir druskos, teneužgęsta tavo krosny ugnis“ <...>“
Pagal Norbertą Vėlių (2014)
„<...> Žemaitijoje pintuvių vakarą jaunojo namuose „įkelia aukštai, aukščiau medžių viršūnių, uždegtą liktarną, aptrauktą spalvotu (raudonu ar žaliu) popierium. Tai ženklas, kad pintuvininkai laukiami tuose namuose“ <...>. Aukštai žiburį iškeldavo ir jaunosios namuose. Įteikiant vainikus jauniesiems būdavo žibinamos dvi žvakės <...>. Vežant jaunąją pas jaunąjį, pakelėse uždegami žiburiai <...> Įdomu, kad kartais Dzūkijoje net iš jungtuvių sugrįžtančią jaunąją sutinka ne su „duona, druska ir vandeniu“, o su „duona, druska ir ugnimi“ ir jai linkima: „Tenetrūksta tavo stalui duonos ir druskos, teneužgęsta tavo krosny ugnis“ <...>“
Pagal Norbertą Vėlių (2014)
Dar vienas svarbus vestuvių apeigų simbolis – vanduo.
„Žemaitijoje „atsikėlusiems jaunavedžiams duoda „iš rėčio“ pirmą rytą praustis, t. y. dubenį, kuriame prausiamasi, įdeda į rėtį“ <...>. Kupiškio apylinkėse jaunieji po sukeltuvių prausiasi dideliam dubeny arba praustuvėje abu kartu <...>. Dzūkijoje, išvažiuodami į jungtuves, jaunieji paima lėkštę su stikline vandens.“
Pagal Norbertą Vėlių (2014)
„Žemaitijoje „atsikėlusiems jaunavedžiams duoda „iš rėčio“ pirmą rytą praustis, t. y. dubenį, kuriame prausiamasi, įdeda į rėtį“ <...>. Kupiškio apylinkėse jaunieji po sukeltuvių prausiasi dideliam dubeny arba praustuvėje abu kartu <...>. Dzūkijoje, išvažiuodami į jungtuves, jaunieji paima lėkštę su stikline vandens.“
Pagal Norbertą Vėlių (2014)
Ukrainiečių karvojus. Aut. nežinomas
„būsimoji nuotaka slepiasi, ir slepiasi ne tik nuo piršlių, bet ir nuo jaunojo. Atvykus piršliams, „merga – nuotaka brūškina per duris iš po akių ir slepiasi jeib kur“ <...>. „Piršliui įeinant į trobą, nuotaka sprunka į kitą kambarį, dažniausiai į alkierių ar pryšininkę, išeiginiais rūbais apsirengti“ <...>. „Močia su tėvu savo šešėliu užstoja, kad piršliams nematant duktė galėtų pro duris išbėgt. <...> Kupiškio apylinkėse, atvažiavus jaunojo pulkui, „jaunoji su visais savo pamergiais bėga maltuvėn pasislėpt po tam tyčia pataisyta marška, o piršlys po ja ieško tikrosios „žąselės“ <...>. Atvykstant jaunojo pulkui per vestuves, nuotakos šalies bernai „ant kelio ties nuotakos namais užrita kūlius (akmenis), rąstus, ant karklių (vartų) tamsoje užtiesia smaluotas apivaras ir taiso atjojantiems visokias kitokias kliūtis, štukas ir pinkles.“
XIX–XX a. šis paprotys randamas tik Vakarų Lietuvoje ir iš dalies Vidurio Lietuvos šiaurinėje dalyje, tad šias apeigas galima laikyti žemaičių etnokultūrine savastimi. Tai pramoginio pobūdžio paprotys, komiškumo suteikia „testamento“ skaitymas. Piršlį nuo „mirties“ išgelbėja jaunoji, dovanodama rankšluostį.
„<...> apeigose įsivaizduojama, kad nuotaka tarsi yra patekusi į kažkieno nelaisvę ir reikia ją išvaduoti. Pirmiausia jaunoji pasislepia. Ją suranda svočios gaubėjos vyras ir jaunojo svotas, o suradę veda klėtin. Ten ji aprengiama vestuviniais rūbais ir pasodinama gryčioje už vaduojamojo stalo prie krosnies, bet ne krikštasuolėj. Krikštasuolėj sėdi jaunasis. Tarsi ją vaduodami, tėvas ir motina, visi giminės ir visi nuotakos pusės vestuvininkai meta pinigus.“
„Jau seniausiame baltų vestuvių apraše (pateiktame Sūduvių knygelėje) sakoma, kad sūduviai savo dukters veltui niekam neduoda. Jei nori gauti žmoną, reikia duoti pinigų arba jautį, arba javų. Be to, jaunasis nuotakai turi prižadėti nupirkti „paltą su apsiuvais“. Vežėjas, parvežęs nuotaką į jaunojo namus, gauna dovanų rankšluostį, jeigu suskumba pirmas atsisėsti ant kėdės, kuri stovi prie durų <...> nuotaka dažniausiai dovanoja savo rankomis austus rankšluosčius, juostas, stuomenis ir kitokius audinius, o jaunasis – drabužius (skareles), apavą, pinigus. Nuotakos dovanos daugiausia austos iš linų. Lino audeklai (rankšluosčiai, nuometai) naudojami ir kaip skiriamieji vestuvininkų ženklai.“
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ pateikiama, kad svarbus vestuvių akcentas – karvojus – lietuvių ir kai kurių kitų tautų vestuvių ritualinė duona, vėliau pyragas. Lietuvoje karvojus nuo seno buvo kepamas nuotakos ir jaunikio namuose iš ruginių, vėliau kvietinių miltų. Tai apvalus pyragas, puoštas rūtos šakelėmis, iš tos pačios tešlos keptais saulučių, pusmėnulių, paukščiukų, kiškelių, žalčiukų ir kitų figūrėlių lipdiniais, kartais ir žvakėmis. Karvojaus ritualinis valgymas vyko antrąją vestuvių dieną per marčios pietus. Jo ragaudavo visi svečiai, karvojaus laužymas ir dalijimas simbolizavo dviejų giminių suėjimą į giminystę. Karvojaus kepimą, dėjimą ant stalo, dalijimą vestuvių svečiams lydėjo įvairios apeigos, dainos. Ilgainiui lietuvių vestuvėse atsirado keletas karvojų; itin puošnus buvo svočios pyragas.
XIX a. pirmoje pusėje karvojus keptas visoje Lietuvoje. Žemaitijoje išnyko apie XIX a. vidurį, Aukštaitijoje – XX a. pradžioje (Dzūkijoje – XX a. viduryje). XX a. 8-ajame dešimtmetyje karvojus vėl pradėtas kepti kai kuriose Lietuvos vietose (daugiausia Suvalkijoje).
„Šokiai, muzika, kaip ir dainos, neretai yra apeiginiai, sudaro neatskiriamą kokių nors apeigų dalį, turi griežtai apibrėžtą paskirtį ir prasmę.“
Dainos lydėdavo kiekvieną vestuvių etapą (piršlybas, jaunojo išleistuves ir sutiktuves, mergvakarį, jaunosios ieškojimą, sugrįžtuves ir kt.).
Perskaitykite straipsnį „Keisčiausios vestuvių tradicijos Europoje“ ir susipažinkite, kaip ši šventė minima kitose tautose.
Mintys apie vestuves daugeliui užgniaužia kvapą – juk tai viena didžiausių gyvenimo švenčių. Tokia šventė tampa dar ypatingesnė dėl įvairių tradicijų, papročių ir prietarų, kurių laikosi jaunieji. Lietuvoje tėvai pasitinka jaunuosius su duona, druska ir vandeniu, nuotaka nešama per tiltą, ne mažiau svarbus – piršlio vaidmuo.
O kokių tradicijų laikomasi kitose šalyse?