Didelėje šeimoje ir kaimo bendruomenėje reikėjo stengtis gražiai sugyventi. Lietuvių kalboje yra išsaugotos senosios dorovinio mąstymo formos, liudijančios pastangas palaikyti darną. Tai pamatysite palyginę vertybinę prasmę turinčių žodžių grupes.

Darna

Dermė

Dora

Darbas

Užderėjimas

Suderėjimas

Norint nudirbti sunkius ūkio darbus reikia bendrystės, darnos. Žmonių santykių dermė randasi derantis, aiškinantis, dorai dirbant uždera gausus derlius.

Žižmai - gatvinis kaimas Šalčininkų rajono savivaldybėje, Dieveniškių seniūnijoje, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke

Žižmai - gatvinis kaimas Šalčininkų rajono savivaldybėje, Dieveniškių seniūnijoje, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke (2012 m.)

  • Kaimai Lietuvoje anksčiau buvo didelės žmonių bendruomenės, susijusios glaudžiais kaimynystės ryšiais, o bendruomeninis gyvenimas saistomas vienodų moralinių vertybių, bendrų elgesio normų. Kaimynystės sąvoka reiškė ne tiek gyvenimą greta, kiek grupės žmonių tarpusavio santykius, bendravimą ir bendradarbiavimą, pagrįstus tam tikromis „kaimyniškam sugyvenimui“ būtinomis savybėmis.
  • Šeimos santykius su bendruomene reguliavo viešoji nuomonė, buvo labai svarbu, ką žmonės pasakys, tad, auklėdami vaikus, tėvai rėmėsi ja kaip įprasto vaikų elgesio vertinimo etalonu. 
  • Žmonių bendravimą reguliavo liaudies etiketas. Vaikai šeimose buvo mokomi gražiai, mandagiai elgtis, gerbti vyresniuosius, ypač senolius, nesikišti į suaugusiųjų pokalbį – taip jie perimdavo liaudies etiketo normas.

 

Pagal Rasą Kašėtienę (2016)

Vaikams nuo mažens buvo skiepijama pagarba žmogui, ypač – dirbančiam. Liaudies etiketas reikalavo praeinant pro laukuose dirbančius žmones jiems palinkėti: „Padėk Dieve.“ To nepadariusius šie sugėdindavo klausdami: „Ar nematei kiaulės su varpeliu? Namatei, ar napraėjo čia kiaulė su skambaliukais?“ Arba tiesiog replikuodavo: „Nuėjo lyg kiaulė be varpelio. „Kiaulė, praeidama pro šalį, ir ta sukriuksi“.

Pagal Rasą Kašėtienę (2016)

paveikslas Darbininko daina

Darbininko daina. Paveikslo autorius Rita Vaitiekauskienė, remtasi Balio Buračo nuotrauka iš Kauno VD karo muziejaus fondų

Lietuvių liaudies patarlės apie darbą

  • Kas nedirba, tas nevalgo.
  • Kaip dirbsi, taip turėsi.
  • Dirvos nearęs, ragaišio neragausi.
  • Balta duona juodom rankom uždirbama.
  • Ne vienu kirčiu medis nukertamas – reikia užsispyrimo ir kantrybės pradėjus gerą darbą.
  • Ne laikas šunis lakint, kai į medžioklę reikia joti – sakoma apie darbą, kai jau kas pavėluota.
  • Per rugiapjūtę ir akmenėlis kruta.

 

Pagal Kazį Grigą (1987)

Rankų sukirtimas, paspaudimas

Rankų sukirtimas, paspaudimas

Pirkimo ir pardavimo, mainų, nuomos, rangos, samdos ir kitos sutartys iki Pirmojo pasaulinio karo buvo sudaromos daugiausia žodžiu su liudytojais ir be jų. Sudariusieji sutartį stengėsi laikytis duoto žodžio – nelaužyti sutarties. Sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdantis asmuo viešosios nuomonės buvo smerkiamas, prarasdavo kitų pasitikėjimą, su juo buvo vengiama sudaryti sutartis, žodžio nesilaikymas laikytas nuodėme. Sulygę dėl gyvulio arba kitos brangesnės prekės kainos pardavėjas su pirkėju sukirsdavo rankomis. Tai reiškė, kad pirkimo ir pardavimo sutartis sudaryta ir negalima keisti sprendimo (pavyzdžiui, prekę parduoti kitam, pasiūliusiam didesnę kainą). 

Pagal Venantą Mačiekų

Visi žinome seną išmintį, kad žodis – sidabras, o tylėjimas – auksas. Prieš ką nors sakant reikia gerai pagalvoti, nes ištarto žodžio nesugrąžinsi, duoto pažado neatšauksi. Dar buvo sakoma, kad žodį paleidęs, nesulaikysi; žodį pakėlęs, nepagausi; žodis – ne žvirblis, išskrido ir nebepagausi. Kai kurios patarlės sujungia veiksmą ir žodį: Nemesk akmens iš rankos – nesulaikysi, neleisk žodžio iš burnos – nebesusigrąžinsi. Patarlė žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta primena, kad reikia kalbėti aiškiai, atsakingai, nes tavo pasakyti žodžiai gali būti ne taip suprasti, neteisingai interpretuoti, iš paprasto dalyko gali išsirutulioti sudėtingi.

Kita vertus, reikalui esant, reikia nebijoti tarti žodį. Sakoma, jog žodis galvos nepramuš. Taip sakoma, kai koks žmogus nori ko nors prašyti, bet nedrįsta. Taigi žodis yra galingas įrankis, visada reikia žodžius pasverti, nes žodžiu sužeisi, žodžiu ir pagydysi.

Pagal Kazį Grigą (1987)

Sąžiningumas

Rastas daiktas pagal paprotinę teisę turėjo būti grąžintas savininkui. Apie rastą daiktą arba pinigus radėjas turėjo pranešti kokiai nors valdžiai: pasaulietinei (kaimo seniūnui) arba dvasinei (kunigui). Atsišaukęs savininkas turėjo radėjui atsilyginti – duoti radybų. Savininkui neatsišaukus radinys priklausydavo radėjui. 

Pagal Venantą Mačiekų

Rastas daiktas pagal paprotinę teisę turėjo būti grąžintas savininkui. Apie rastą daiktą arba pinigus radėjas turėjo pranešti kokiai nors valdžiai: pasaulietinei (kaimo seniūnui) arba dvasinei (kunigui). Atsišaukęs savininkas turėjo radėjui atsilyginti – duoti radybų. Savininkui neatsišaukus radinys priklausydavo radėjui. 

Pagal Venantą Mačiekų

Vaikai žiemą plugdo laivelį

Vaikų auklėjimas

Vaikų auklėjimas

Vaikams nuo mažens buvo skiepijama ir pagarba svetimam turtui, pabrėžiamas septintasis Dievo įsakymas: „Nevok“, nes „vienas iš pagrindinių reikalavimų Lietuvos kaime buvo nuosavybės gerbimas ir saugojimas“. Vaikas, pasisavinęs svetimą daiktą, užtraukdavo šeimai didžiausią gėdą, o viešoji kaimo nuomonė į tokį poelgį reagavo visuotine panieka ir pasmerkimu. Taigi jei vaikas vis dėlto paimdavo kokį nors svetimą daiktą, tėvai liepdavo jį „nunešti tam, iš ko paimtas, atiduoti į rankas, pasisakyti, kad paėmė, ir atsiprašyti“. Atsiprašant paprastai reikėdavo dar ir pabučiuoti ranką. Toks viešas pažeminimas dažnai būdavo daug veiksmingesnis nei fizinė bausmė. Kartais vaikas jį atsimindavo visą gyvenimą ir tai sulaikydavo jį kitą kartą panorėjus vėl ką nors nugvelbti, juk ne veltui sakoma: kas kartą pavogė, tas visada vogs. 

Kad pradėjus vogti mažmožius įprantama vogti ir didelius, brangius daiktus, labai taikliai nusakoma patarle: nuo adatėlės ant kumelėlės. Tai žinodami tėvai vaikams kuo anksčiau stengdavosi įskiepyti mintį, jog nevalia imti nė paties menkiausio svetimo daikto, o lietuvių šeimoje nuo seno vyravo nuostata, perteikta patarlėmis: 

  • Velyg mirti negu vogti; 
  • Geriau yra bado pakentėti, negu vogimu Dievui nusidėti. 
  • Nors mėšlas vežiot, bile nevogt.

 

Vaikai buvo mokomi gyventi dorai, viską pelnyti sąžiningu darbu, jiems buvo dažnai primenama, kad vagis anksčiau ar vėliau vis tiek įklius ir bus nubaustas. Patarlė Vogtu arkliu tik į kalėjimą važiuoti labai aiškiai pasako, kas laukia vagiančiųjų.

Pagal Rasą Kašėtienę (2016)

Vaikų auklėjimas

Vaikams nuo mažens buvo skiepijama ir pagarba svetimam turtui, pabrėžiamas septintasis Dievo įsakymas: „Nevok“, nes „vienas iš pagrindinių reikalavimų Lietuvos kaime buvo nuosavybės gerbimas ir saugojimas“. Vaikas, pasisavinęs svetimą daiktą, užtraukdavo šeimai didžiausią gėdą, o viešoji kaimo nuomonė į tokį poelgį reagavo visuotine panieka ir pasmerkimu. Taigi jei vaikas vis dėlto paimdavo kokį nors svetimą daiktą, tėvai liepdavo jį „nunešti tam, iš ko paimtas, atiduoti į rankas, pasisakyti, kad paėmė, ir atsiprašyti“. Atsiprašant paprastai reikėdavo dar ir pabučiuoti ranką. Toks viešas pažeminimas dažnai būdavo daug veiksmingesnis nei fizinė bausmė. Kartais vaikas jį atsimindavo visą gyvenimą ir tai sulaikydavo jį kitą kartą panorėjus vėl ką nors nugvelbti, juk ne veltui sakoma: kas kartą pavogė, tas visada vogs. 

Kad pradėjus vogti mažmožius įprantama vogti ir didelius, brangius daiktus, labai taikliai nusakoma patarle: nuo adatėlės ant kumelėlės. Tai žinodami tėvai vaikams kuo anksčiau stengdavosi įskiepyti mintį, jog nevalia imti nė paties menkiausio svetimo daikto, o lietuvių šeimoje nuo seno vyravo nuostata, perteikta patarlėmis: 

  • Velyg mirti negu vogti; 
  • Geriau yra bado pakentėti, negu vogimu Dievui nusidėti. 
  • Nors mėšlas vežiot, bile nevogt.

 

Vaikai buvo mokomi gyventi dorai, viską pelnyti sąžiningu darbu, jiems buvo dažnai primenama, kad vagis anksčiau ar vėliau vis tiek įklius ir bus nubaustas. Patarlė Vogtu arkliu tik į kalėjimą važiuoti labai aiškiai pasako, kas laukia vagiančiųjų.

Pagal Rasą Kašėtienę (2016)