Bendruomenės susirinkimai
Pagal paprotinę teisę, daugelį reikalų spręsdavo kaimo bendruomenė. Dėl dalies naudmenų (pievų, ganyklų, miškų, ežerų) kolektyvinės nuosavybės kaimui reikėjo tartis, kaip naudotis iš jos gaunama produkcija – šienu, statybinėmis medžiagomis, malkomis, žuvimis. Būdavo pasidalijamos pačios naudmenos arba kolektyviai šienaujama, ganomi gyvuliai, kertamas miškas, krūmai, gauta produkcija pasidalijama proporcingai valdomai žemei.
Pagal Valentą Mačiekų
V. K. Jonyno iliustracija K. Donelaičio poemai „Metai“ („Pavasario linksmybės“)
Krivūlė
Kaimo seniūnas (šaltyšius) kviesdavo kaimo vyrus, šeimų galvas, valakų valdytojus į susirinkimus, kuris ir būdavo vadinamas krivūle arba kuopa. Krivūlės pavadinimas kilo iš to, kad būta labai įdomaus būdo duoti žinią apie susirinkimą. Kaimo seniūnas siųsdavo savo valdžios ženklą – tokią ypatingą lazdą – per rankas. Vienas kaimynas perduodavo ją kitam, pasakydamas žodžiu, kad artimiausią šeštadienio pavakarę reikia susirinkti pas seniūną. Lazdą vadino krivūle todėl, kad ji buvo iš keistai susisukusios medžio šakos ar šaknies. Visi ją ir atpažindavo iš to kreivumo. Kartais krivūlė būdavo padrožinėta, pažymėta šaltyšiaus asmenženkliu. Krivūlė buvo naudojama ir giminėms sukviesti į puotą. Tuomet ją išpuošdavo kaspinais.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Krivūlė. Aut. nežinomas
Lietuvos grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis epinėje poemoje „Metai“ vaizduoja būrų, Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, pasikalbėjimus ir svarstymus krivūlėje. Paklausykite, kaip kaimo šaltyšius Pričkus, išklausęs kaimo nenaudėlio Slunkiaus tinginystės „filosofijos“, bara jį už apsileidimą ir tinginystę bei primena apie artėjančius pavasario darbus.
„Pavasario linksmybių“ fragmentą skaito aktorius Rolandas Kazlas.
Talkos
Tradicinio kaimo bendruomenės santykiai buvo grindžiami tam tikrais gyvybiškai svarbiais papročiais: savitarpio pagalba, talkomis.
Sunkiausi ūkio darbai – mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, linarovis, kūlimas buvo nudirbami kaimo bendruomenės talkomis. Vadovaudamiesi paprotinės teisės suformuotu bendrijos vieningumo principu, valstiečiai sparčiai ir laiku nudirbdavo sezoninius darbus.
Liaudies išmintis sako, kad kaimynas brangesnis už giminaitį: kaimyną nelaimės valandą greičiau prisišauksi nei giminaitį.
Pagal Ireną Čepienę (1992)
Tradicinio kaimo bendruomenės santykiai buvo grindžiami tam tikrais gyvybiškai svarbiais papročiais: savitarpio pagalba, talkomis.
Sunkiausi ūkio darbai – mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, linarovis, kūlimas buvo nudirbami kaimo bendruomenės talkomis. Vadovaudamiesi paprotinės teisės suformuotu bendrijos vieningumo principu, valstiečiai sparčiai ir laiku nudirbdavo sezoninius darbus.
Liaudies išmintis sako, kad kaimynas brangesnis už giminaitį: kaimyną nelaimės valandą greičiau prisišauksi nei giminaitį.
Pagal Ireną Čepienę (1992)
Rugiapjūtė
Rugiapjūtė
Ilgą laiką rugius pjautuvais pjaudavo moterys. Darbą pradėdavo šeimininkė, supjaudama nedidelį rugių pėdelį. Anytos supjautą pirmąjį pėdą jaunamartė turėjo apgaubti lininiu stuomeniu ar rankšluosčiu, o talkininkus pavaišinti sūriu. Moterų pjautuvais nukirstus pėdus rišo ir gubas statė vyrai.
Vėliau dalgiais ir dalgelėmis rugius kirto vyrai, pėdus rišo moterys. Kiekviena pora – pjovėjas ir rišėja – užsiimdavo savo barą.
Baras – tai viena pradalge, vienu mostu nukertamų rugių plotis. Būtų gėda prieš kitus talkininkus, jeigu kas nors barą varytų siauresnį už kitus.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Rugiapjūtė
Ilgą laiką rugius pjautuvais pjaudavo moterys. Darbą pradėdavo šeimininkė, supjaudama nedidelį rugių pėdelį. Anytos supjautą pirmąjį pėdą jaunamartė turėjo apgaubti lininiu stuomeniu ar rankšluosčiu, o talkininkus pavaišinti sūriu. Moterų pjautuvais nukirstus pėdus rišo ir gubas statė vyrai.
Vėliau dalgiais ir dalgelėmis rugius kirto vyrai, pėdus rišo moterys. Kiekviena pora – pjovėjas ir rišėja – užsiimdavo savo barą.
Baras – tai viena pradalge, vienu mostu nukertamų rugių plotis. Būtų gėda prieš kitus talkininkus, jeigu kas nors barą varytų siauresnį už kitus.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Bendrą darbą lydėdavo dainos. Dainoje „Bėkit bareliai“ dainininkas lyg gyvą padarą ragina barelį paskubėti, o, iš tikrųjų, pats save žaismingai ragina greitai dirbti. Vėliau valako gale regi raitelių pulkelį. Prasiveržia meilės tema – piršlių, išrinktojo laukimas.
Pagal Leonardą Sauką (1998)
Paklausykite rugiapjūtės dainos „Bėkit, bareliai“.
Rugiapjūtės pabaigtuvių apeigos – padėka žemei ir žmonių bendrystė
Rugiapjūtės pabaigtuvės rytų Aukštaitijoje buvo vadinamos nuobaigomis, Dzūkijoje – pagynomis.
Senovėje darbą užbaigdavo apeigomis. Paskutinę saują rugių palikdavo nenupjautą ir iš jos pindavo „jievarą“ – tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku. Lyg sakydami: ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. „Tegu kasmet pasikartoja gyvybės ratas“. O liaudies dainos apie „jievarą“ rodo, kad tai mitinio Pasaulio Medžio įvaizdis. Kartu ir tiltas tarp mūsų ir anapusinio pasaulio, kur ilsisi protėvių vėlės. Rytų Lietuvoje lauke palikdavo kuokštą nenupjautų rugių, tarsi kokią lauko karūną, papuošdavo ją gėlėmis.
Į gubas sustatyti rugių pėdai. Aut. nežinomas
Pabaigtuvių vainikas
Vėlesniais laikais įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys. Talkininkai jį parnešdavo šeimininkams, įpynę tarp varpų ir baltų gėlių – „kad duonelė baltesnė būtų“. Uždėdavo ant galvos šeimininkui su tokiais vaizdingais palinkėjimais:
„Atėjo svetys, vardu rugys. Ir sako: „Kentėjau žiemos laike šaltį, pavasario laike – vandenis, vasaros laike – karščius. Atėjo jaunikaitis, pakirto man kojas ir aš parkritau dirvoje. Pailsėjęs, pagulėjęs atsikėliau, parėjau gaspadinės priėmimo prašyti, nes aš jums duosiu duoną.“
Tada vainiką kabindavo gerojon kerčion. Kai kuriose vietovėse per Žolinę jį dar pašventindavo bažnyčioje, o grūdus suberdavo sėklon. Įteikus vainiką, prasidėdavo linksmybės: jaunimas šėliodavo, erzindavosi, vienas kitą aptaškydavo vandeniu, tada sėsdavo už vaišių stalo. Taigi papročiai mokė tarpusavio paramos, bendruomeniškumo, meilės darbui.
Rugių vainikas. Aut. nežinomas
Kaimo gyventojai turėdavo bendrų pievų. Tad ir šienapjūtė būdavo bendras talkos darbas. Išeidavo vyrai į lankas saulei tekant, suskamba, sužvanga plakami dalgiai. Išvarę pradalgę kitą vyrai sustoja galulauky, pasirėmę ant dalgių užtraukia dainą. Šienapjūtės dainos pagal dažnai jose skambantį priedainį „valioj“ vadinamos valiavimais. Dainuojamos jos tęsiamai, lėtai, kad plauktų per visas paupio pievas, grįžtų aidu nuo miško, paupio šlaitų. Dažnai atsiliepdavo pjovėjai ir iš kito kaimo.
Šienavimas – vyriškas darbas. Jeigu jau paaugusį berniuką priims į šienpjovius – jis gali save laikyti vyru. Vidurdienį jiems į lauką lauknešėliuose atnešami pietūs: šaltibarščiai, rūgpienis su karštomis bulvėmis, lašinukai su svogūnais, atsigerti – rauginta sula.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Dviejų dalių lauknešėlis (1875 m.; Marijampolės kraštotyros muziejus)
Valio, mano dalgelis,
Valio, valio.
Nepapustęs dalgelio,
Nepjausi šienelio.
Valio, mano dalgelis,
Valio, valio.
Dalgelį traukiau,
Pusrytėlių laukiau.
Valio, mano dalgelis,
Valio, valio.
Ateina mergelė
Per pradalgėlį.
Valio, mano dalgelis,
Valio, valio.
Nepadurk kojelių
Per tarppirštėlį.
Valio, mano dalgelis,
Valio, valio.
Varlinėjo gervelė
Po žalią lankelę.
Valio, mano dalgelis,
Valio, valio.
Taip mes, jauni berneliai,
Pjaunam žalią šienelį.
Bendruomenės nariai dalyvaudavo visuose svarbiausiuose žmogaus gyvenimo etapuose. Senajame Lietuvos kaime ir į vestuves, ir į laidotuves sueidavo beveik visa bendruomenė. Vokiečių keliautojas Albertas Cvekas XIX a. šermenų vaišes yra pavadinęs didžiausia žinoma lietuvių šeimos švente, į kurią ir mažiau turtingas valstietis nevengia sukviesti 80–100 žmonių. Ne mažiau svečių būdavo sukviečiama ir į vestuves.
Pagal Arūną Vaicekauską (2006)
Vestuvių svečiai
Seniau į vestuves būdavo kviečiama viešai. XIX a. ir XX a. pradžioje Aukštaitijoje ir Dzūkijoje jaunieji kelis kartus pereidavo per kaimą, kviesdami kaimynus ateiti bent palydėti į bažnytines jungtuves. Užnemunėje, Dzūkijoje, Mažojoje Lietuvoje giminaičių sukviesti buvo siunčiamas kvieslys.
Pagal Arūną Vaicekauską (2006)
Vestuvių kvieslys.
Paklausykite kvieslio oracijos. Pasigrožėkite vaizdinga ir šmaikščia iškalba bei protingais patarimais. Pateikėjas – Jonas Ratkevičius iš Varėnos r.
Jaunamartės įvesdinimas į naują bendruomenę
XX a. pr. Lietuvos kaime jaunamartės įvesdinimo apeigos vadinamos „įsipirktuvėmis“. Jaunamartė, po vestuvių pirmą kartą eidama į pirtį, nešdavosi pačios iškeptą ragaišį, sūrio, sviesto ir vaišindavo visas į pirtį susirinkusias moteris. Po vaišių moterys ją išprausdavo, išvanodavo. Vaišėms atsineštą staltiesę ar rankšluostį įsiperkančioji palikdavo kaip dovaną pirties šeimininkei.
Pagal Arūną Vaicekauską (2006)
Tradicinė lietuviška pirtis.
Ligonio lankymas
Būdavo lankomas ir sunkiai sergantis kaimynas. Mirties patale gulintis sodybos šeimininkas neretai pasakydavo, kur ir kaip jį palaidoti, kuo aprengti, kiek ir kokių gyvulių paskersti šermenų vaišėms. Ši paskutinė mirštančiojo valia tradiciniame kaime buvo pildoma be išlygų.
Pagal Arūną Vaicekauską (2006)
Būdavo lankomas ir sunkiai sergantis kaimynas. Mirties patale gulintis sodybos šeimininkas neretai pasakydavo, kur ir kaip jį palaidoti, kuo aprengti, kiek ir kokių gyvulių paskersti šermenų vaišėms. Ši paskutinė mirštančiojo valia tradiciniame kaime buvo pildoma be išlygų.
Pagal Arūną Vaicekauską (2006)
Šermenų vaišės
Anksčiau šermenims skersdavo kiaulę tam, kad galėtų gausiai pavaišinti laidotuvių apeigų dalyvius. Tačiau gyvulių skerdimas turėjo ir ritualinę reikšmę. Galima manyti, kad paprotys laidotuvių ar vestuvių vaišėms skersti stambius gyvulius siekia XVI–XVII a. ritualinius aukojimus, kai paaukotų gyvulių mėsa būdavo suvartojama per visos bendruomenės keliamą puotą.
Pagal Arūną Vaicekauską (2006)
Anksčiau šermenims skersdavo kiaulę tam, kad galėtų gausiai pavaišinti laidotuvių apeigų dalyvius. Tačiau gyvulių skerdimas turėjo ir ritualinę reikšmę. Galima manyti, kad paprotys laidotuvių ar vestuvių vaišėms skersti stambius gyvulius siekia XVI–XVII a. ritualinius aukojimus, kai paaukotų gyvulių mėsa būdavo suvartojama per visos bendruomenės keliamą puotą.
Pagal Arūną Vaicekauską (2006)
Senosios (etnografinės) Nidos kapinės. Aut. nežinomas