Taiki Senosios Europos kultūra
Pasaulinio garso mokslininkė, archeologė Marija Gimbutienė ilgus metus tyrinėjo Senosios Europos civilizaciją, kuriai priskirtina ir Pabaltijo kultūra prieš atsikraustant indoeuropiečiams apie 2500 metus prieš Kristų. Ji teigia, kad karai, pilys Europai būdingi tik nuo žalvario amžiaus: nuo 3500-2000 metų prieš Kristų. Paleolito laikų urvų piešiniuose ginklų ar kariaujančių žmonių nėra.
Paleolito žmonės greičiausiai gyveno artimai, gimininėmis grupėmis, su stipriais ryšiais tarp motinos ir vaikų. Neolito mene nėra vaizduojamų ginklų ir karo scenų.
Gimbutienės teigimu, Europos, Anatolijos, Artimųjų Rytų ir pietinės Azijos ankstyvosios žemdirbystės laikai buvo pavydėtinai taikingas ir kūrybingas laikotarpis.
Pagal Mariją Gimbutienę (2002)
„Senoji Europa“, Marija Gimbutienė, 1996 m.
Meno, architektūros ir kiti pasiekimai
Harmoningą gyvenimo būdą Senojoje Europoje liudija kylantis menas (skulptūros, freskos, keramika), architektūra (patogūs gyvenamieji namai, kelių kambarių ir kelių aukštų šventyklos). Gerą gyvenimo kokybę liudija gyvūnų prisijaukinimas, žemdirbystė, įrankių gamyba, gebėjimas verpti ir austi, degti keramiką ir kt.
Pagal Mariją Gimbutienę (2002)
Puodai ir dubenėliai iš Šventosios pirmosios gyvenvietės (molis, III tūkst.–II tūkst. pr. Kr.). Aut. A. Baltėnas
Matristinė kultūra
Senosios Europos kultūra buvo grįsta ne lyčių hierarchija, o sugyvenimu. Nei viena visuomenės pusė nebuvo nuvertinta. Tai, ką tyrinėtojas Nicolas Platon rašo apie senąją Kretos kultūrą, anot Marijos Gimbutienės, galime pritaikyti ir visai Senosios Europos kultūrai:
„Čia paveldėjimas vyko pagal moteriškąją liniją, o visas gyvenimo būdas buvo persisunkęs stipriu tikėjimu į Deivę gamtą, visa ko pradžią ir harmoniją. Šis tikėjimas vedė į taikos meilę, tironijos nepakentimą ir pagarbą įstatymams.“
Matricentrinėje kultūroje visas bendruomenės gyvenimas vyko ne atmetant, o vadovaujantis moteriškosiomis vertybėmis. Viršūnėje buvo kunigė, Deivės atstovė žemėje. Šventykla buvo centras, apie kurį sukosi gyvenimo ekonomika, technologija, menas. Visa pažanga buvo skirta gyvenimui gerinti, o ne griauti, žudyti, užkariauti.
Pagal Mariją Gimbutienę (2002)
Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslas Deivė Žemyna. Šaltinis – romuva.lt
Algirdo ir Aurikos Selenių paveikslas „Deivė Laima“. Šaltinis – romuva.lt
Akimirka iš vestuvių, vykusių pagal XIX amžiaus Mažosios Lietuvos papročius. Aut. nežinomas
Kasdienė pagarba motinai
Tradicinėje lietuvių kultūroje pagarba motinai būdavo kasdien reiškiama maloniausiais žodžiais ir švelniausiais jausmais. Tokių mažybinių maloninių kreipinių į motiną tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis savo 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ surašė beveik šimtą: motinėlyte, močiužėle, mamaite, močiuže, mamulėle, motinėlyte, mamyčiuke, mamužyte… Tai atskleidžia matricentrinės kultūros palikimą.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Didžiosios Deivės religija
Apie Deivės religiją pasakoja šventyklos, kulto objektai, piešiniai, įraižos, skulptūros ir figūrėlės. Visa simbolika atskleidžia jos ryšį su gamtos pasauliu – vandeniu, mėnuliu, augalais, gyvūnais.
Mene simboliškai vaizduojamos su gyvybės pratęsimu susijusios kūno dalys, šalia to, simboliais išreikšti ir mirties, destrukcijos pradai. Deivės religija, kaip ir visos religijos, atsakė į klausimą, iš kur randasi gyvybė, kas yra mirtis, kaip kovoti su destrukcija ir kaip stimuliuoti gyvybines galias, kad viskas atgimtų.
Buvo stipriai tikėta į cikliškai grįžtančias gamtos jėgas ir kartu į žmogaus gyvybinės energijos nemirtingumą – miršta tik kūnas, o energija arba siela persikūnija į kitą gyvą objektą. Gyvenimas buvo laikomas džiaugsmu.
Deivę supantys simboliai – gyvybę gimdantis šaltinių vanduo ar drėgmė, sprogstantys pumpurai, žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai ir žvėrys – visi jie liudija šios žemės meilę.
Pagal Mariją Gimbutienę (2002)
Archeologinės deivių figūrėlės. Aut. nežinomas
Seniausias baltų mitologijos sluoksnis
Seniausias baltų mitologijos sluoksnis siekia Europos proistorės laikus. Tokios dievybės kaip Laima, Ragana, Laumė, Žemyna – paveldėtos iš vietinių gyventojų, iš ankstesnių negu III–II tūkst. pr. Kr. laikų.
Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, kaip indoeuropietiškame, patriarchalinės kultūros panteone. Bet jos buvo motinos, karalienės, ponios, teikiančios gyvybę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.
Priešindoeuropietiškame tikėjime vyriškieji dievai egzistuoja, bet jie nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Indoeuropiečių dievai yra susiję su dangaus sfera, o Senosios Europos dievybės yra susijusios su žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė.
Pagal Mariją Gimbutienę (2002)
Laumė. Aut. nežinomas. Šaltinis – Lietuviais.lt
Gyvybės ir mirties deivės
Tai Senosios Europos kilmės deivės, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet taip pat marina, griauna, atima. Tai Laimos ir laumės raganos sfera. Šios deivės gyvybinę energiją imasi iš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, urvų, akmenų. Dažnai pasirodo po tris (trys Laimos, trys baltos viešnios ir kt.).
Pagal Mariją Gimbutienę (2002)
Paklausykite ištraukos iš dr. Daivos Vaitkevičienės paskaitos apie deivę Laimą.
Lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana (1877–1930)
Šatrijos Ragana – lietuvių rašytojos Marijos Pečkauskaitės (1877–1930) slapyvardis. Ji taip pasivadino, nes netoli gimtųjų vietų stūksojo Šatrijos piliakalnis, ant kurio, pasak padavimų, susirinkdavo visos Žemaitijos raganos. Žodis „ragana“ sietinas su veiksmažodžiu „regėti“. Ragana yra reginčioji, gebanti įžvelgti daugiau už kitus.
Šatrijos kalnas. Aut. nežinomas. Šaltinis – baltukelias.lt
Kitai Senosios Europos kilmės deivių grupei skirtinos chtoninės (žemės), augalijos dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metų laikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė, Žemė Motina.
Pagal Mariją Gimbutienę (2002)
Žemyna. Aut. Jurga Creations
Motiejus Pretorijus – vienas žymiausių XVII a. Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorikų, etnografų, tautosakininkų, giesmių į lietuvių kalbą vertėjas. Motiejus Pretorijus XVII amžiuje užrašė dar gyvą maldą deivei Žemynai. Jai buvo aukojamas alus ir sakomi šie žodžiai:
Žemynėle žiedkelėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais! Būk linksma, dievel, ant mūsų. Prie tų mūsų darbų Šventas Angelas pristotų! Piktą žmogų pro šalį nukreipk, kad mūs neapjuoktų.
Pagal Leonardą Sauką (1999)