Vaišių dainos – vienas iš dainuojamosios tautosakos žanrų, pradėtos užrašinėti XIX a. pirmoje pusėje. Vaišių dainoms suskambėti progų būta išties daug. Pirmiausia – visos didelės ir mažesnės šeimos ir bendruomenės šventės: vestuvės, krikštynos, taip pat sambariai, didžiųjų darbų pabaigtuvės, vardinės, bičiulių (bitininkystės vienijamų žmonių) susibūrimai, atlaidai ir t. t. Lietuvių vaišių dainas galima skirstyti pagal tai, kada jos atliekamos: pagal šventės pobūdį ir atlikimo vietą šventėje.
Pabaigtuvės, baigtuvės, nuobaigos – lietuvių paprotys užbaigus svarbų, dažniausiai talkomis atliekamą darbą, rengti apeigas ir vaišes. Tiek apeigos, tiek vaišės nebuvo įmanomos be jas lydinčių dainų. Apeigų dainos paprastai būdingos būtent konkrečioms apeigoms, o vaišių – bendro pobūdžio.
Lietuvoje nuo seno buvo ypač paplitusios javų dorojimo, statybos darbų, mažiau mėšlavežio, bulviakasio pabaigtuvės. Su javų dorojimu susijusios rugiapjūtės, kūlimo pabaigtuvės, derliaus šventės, linų – linamynio pabaigtuvės.
Kalendorines šventes paprastai lydi kalendorinės dainos – dainuojamosios tautosakos žanras, apeiginės tautosakos dalis. Jos būdavo atliekamos per kalendorines šventes ir tarpušvenčiais. Kalendorinių švenčių dainose atskleidžiama švenčių ir apeigų eiga, atsispindi siekis daryti įtaką derliui, vaisingumui, užtikrinti asmeninio gyvenimo sėkmę.
Kalendorinių švenčių dainos
Kalendorinių švenčių vaišių metu paprastai buvo atliekamos kalendorinės dainos, iš kitų dainų žanrų išsiskiriančios tam tikrais, tik tai šventei būdingais bruožais. Pavyzdžiui, Kalėdų dainos išsiskiria priedainiais „kalėda“, „lėliu, kalėda“, Joninių – „oi tata“, „kupolia“ ir pan.
Kalendorinių švenčių vaišių metu paprastai buvo atliekamos kalendorinės dainos, iš kitų dainų žanrų išsiskiriančios tam tikrais, tik tai šventei būdingais bruožais. Pavyzdžiui, Kalėdų dainos išsiskiria priedainiais „kalėda“, „lėliu, kalėda“, Joninių – „oi tata“, „kupolia“ ir pan.
Bendro pobūdžio vaišių dainos
Tarpušvenčių šeimos ir bendruomeniniuose susitikimuose, kai kurių kalendorinių švenčių metu (išskyrus adventą, gavėnią, Kalėdas, Velykas), prie vaišių stalo buvo dainuojamos bendro pobūdžio vaišių dainos.
Tarpušvenčių šeimos ir bendruomeniniuose susitikimuose, kai kurių kalendorinių švenčių metu (išskyrus adventą, gavėnią, Kalėdas, Velykas), prie vaišių stalo buvo dainuojamos bendro pobūdžio vaišių dainos.
Kviečiame pažiūrėti VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ rengto TV laidų ciklo „Baltų šventadieniai“ laidos „Sekminės“ fragmentą, kurioje susipažinsite su šios šventės tradicijomis.
TV kultūros laidų ciklas „Baltų šventadieniai“ | „Sekminės“ (15 laidos fragmentas). Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ (2019)
Pagrindiniai vaišių dainų motyvai:
Keletas vaišių dainų pavyzdžių
Pasiklausykite Baltų folkloro paskelbto vaizdo įrašo „Pūslinė ir žemaitiška daina „Padarė žvirblelis“.
Pasiklausykite Baltų folkloro paskelbtos grupės Ugniavijas dainos „Saldus alutis avižų“.
Pasiklausykite Garliavos folkloro ansamblio „Gegutala“ atliekamos „Svečių išprašymo“ dainos.
Kaip bene daugiausia būdingiausių (su gėrimų darymu, raginimais vaišintis, užgėrimu, svečių išprašymu susijusių) vaišių motyvų turinčios ir ne vieną šimtmetį gyvuojančios minėtinos tokios dainos kaip:
Pasiklausykite Lietuvių tautosakos archyve saugomos dainos „Einu per kamarą“.