Etiketas (pranc. etiquette) – žmonių elgesio normos, viešosios laikysenos bei asmeninio bendravimo formos ir manieros, grindžiamos papročiais, įpročiais ir autoritetu. Paprotinis elgesys lėmė pagarbą kiekvienam žmogui, nesvarbu, koks bebūtų jo statusas ar amžius, darnius Tėvų ir vaikų, bendruomenės narių tarpusavio santykius, pagarbą mirusiesiems, gamtai.

Šeimos portretas. 1914–1916 m. Aut. H. Warstat. Šaltinis – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Liaudies etiketas rėmėsi: 

  • pagarba žmogui
  • tradiciškai pagarbiais tėvų ir vaikų santykiais;
  • pagarba tradicijoms;
  • dorovės normomis (smerkiant negatyvius reiškinius, skatinant gražaus elgesio pavyzdžius);
  • bendruomenės narių tarpusavio pagalba.

Seniau nebuvo tylomis praslenkama pro kelyje sutiktą nepažįstamąjį, pakelėje dirbančius ar piemenuką.

Elgeta

Pagarba elgetoms

  • Kai kurios šeimos turėjo savo globojamus elgetas. Sakydavo, kad elgeta nešąs namams palaimą. Tai – kaip priimti Dievą į namus.
  • Niekada nebuvo iš trobos išvejami elgetos – juos būtinai sušelpdavo nors trupinėliu maisto. Apskritai, elgetos buvo laikomi savotiškais tarpininkais, užtarėjais – aukojant buvo prašoma užtarimo maldomis.
  • Kai kurios šeimos turėjo savo globojamus elgetas. Sakydavo, kad elgeta nešąs namams palaimą. Tai – kaip priimti Dievą į namus.
  • Niekada nebuvo iš trobos išvejami elgetos – juos būtinai sušelpdavo nors trupinėliu maisto. Apskritai, elgetos buvo laikomi savotiškais tarpininkais, užtarėjais – aukojant buvo prašoma užtarimo maldomis.

Pagarba turintiems negalią

Svarbiausias dalykas – tai pagarba ne tik tėvams, broliams, seserims, savo seneliams, bet kiekvienam žmogui, koks jis bebūtų. Ypač draudžiama tyčiotis, juoktis iš bet kokią negalią turinčio žmogaus – iš luošo, šveplo, netgi iš girto. Buvo sakoma, kad gyvenime gali kiekvienam taip atsitikti: gali ir tu susižalojęs tapti luošu, neregiu ir pan.

Svarbiausias dalykas – tai pagarba ne tik tėvams, broliams, seserims, savo seneliams, bet kiekvienam žmogui, koks jis bebūtų. Ypač draudžiama tyčiotis, juoktis iš bet kokią negalią turinčio žmogaus – iš luošo, šveplo, netgi iš girto. Buvo sakoma, kad gyvenime gali kiekvienam taip atsitikti: gali ir tu susižalojęs tapti luošu, neregiu ir pan.

Žemuogės

Pagarba mirusiems

Paprotinis elgesys lėmė pagarbą ne tik gimdytojams, bet ir kiekvienam vyresniam amžiumi, patirtimi, taip pat neturtėliui, elgetai, pagarbą amžino poilsio vietoms. Buvo draudžiama kapinėse net žemuogę nuskinti, nes tai priklausė mirusiesiems.

Paprotinis elgesys lėmė pagarbą ne tik gimdytojams, bet ir kiekvienam vyresniam amžiumi, patirtimi, taip pat neturtėliui, elgetai, pagarbą amžino poilsio vietoms. Buvo draudžiama kapinėse net žemuogę nuskinti, nes tai priklausė mirusiesiems.

Jaunavedžiai. Aut. T. Bajorūnas. Šaltinis – Panevėžio kraštotyros muziejus

  • Paprotinis elgesys ugdė pagarbą kitai lyčiai – tai matyti iš papročių ir tradicijų visumos. Ypač šeimos šventėse. Pavyzdžiui, nenorėdama tekėti už pirštis atvykusio vaikino, jaunoji parodydavo tai tam tikrais ženklais – nepriimdavo atvežtų dovanų, nenuimdavo prisegtų rūtų ir pan. 
  • Taigi subtiliuose reikaluose mokėta daug pasakyti be žodžių, tik parodant tam tikrais ženklais. Tokia ženklų kalba taip pat laikytina pagarbos kitai lyčiai ženklu, nes suteikė galimybę abiem pusėms išsaugoti savo orumą, net jei derybos neįvyktų.

Mikalojus Katkus yra rašęs apie jaunimo pasilinksminimus. Atkreipkite dėmesį, kaip elgiamasi su vyresniaisiais:  „Vaikinai, kur susiėję, sumano pašokti; tuoj vieni apsiima parūpinti griežiką, kiti eina „mergicų atvesti“. Nueina dvieju į gryčią, kur yra mergaitė, nusilenkia tėvams, kad leistų dukterį ar dukteris į jaunimą.“

Medis ant kalno. Aut. nežinomas

Ypač buvo ugdoma pagarba gyvybei: visa, kas Dievo sukurta, turi teisę gyventi. Pavyzdžiui, buvo draudžiama draskyti paukščių lizdus, ardyti skruzdėlynus, atimti gyvybę žalčiui ar gyvatei. Draudė laužyti medžius, sakydami, kad medžiui skauda, nevalia buvo be reikalo draskyti žolynų.

Buvo mokoma pagarbiai elgtis su visa aplinka. Vaikui sakydavo: „Nespjauk į vandenį – teks jį gerti“. Nebuvo galima pirštu rodyti į žvaigždes ar mėnulį, negalima buvo pamazgomis gesinti ugnies, užgauti akmens.

Pažiūrėkite „Baltų folkloro“ paskelbto vaizdo įrašo ištrauką „Šišioniškių tarmė ir sakmė“ apie pagarbą alkakalniui.