Tėvynės meilė ir gimtojo krašto svarba – kertinės vertybės, formuojančios tautinę savimonę. Jos įkvepia saugoti praeitį, puoselėti kultūrą ir jausti atsakomybę už savo žemę.
Gimtojo krašto bei Tėvynės meilės tema lietuvių kultūroje yra itin dažnos ne tik dėl patriotinių jausmų, žavėjimosi tautos papročiais, gamta ir kitomis vertybėmis, bet ir dėl patirtų skausmingų istorinių įvykių.
Tai, kas giliai ir skausmingai paliečia žmogaus sielą, emocijas, jausmus, negali išnykti be pėdsako. Mūsų protėviai yra iškentę spaudos draudimą, du pasaulinius karus, tremtį, buvę kelis kartus okupuoti ir, galiausiai, emigruoti ieškant geresnio gyvenimo.
Pasidomėkite viena įspūdingiausių šiandien dar gyvo ir gyvybingo senjoro Rimanto Bagdono biografine istorija.
Taigi tremtiniams, išgyvenusiems Tėvynės netektį, meilė Lietuvai buvo stiprybės ir vilties šaltinis. Ji pasireiškė tautosakos kūrimu, kalbos, tradicijų puoselėjimu ir siekiu perduoti šias vertybes ateities kartoms.
Šiandien tai išlieka aktualu, nes meilė Tėvynei įpareigoja ne tik prisiminti istoriją, bet ir sąmoningai kurti stiprią, laisvę branginančią visuomenę.
Jau galėjote suprasti, kad dalis ankstesnių amžių tautosakos ir autorinės kūrybos žmonėms, kuriems teko gyventi minėtomis aplinkybėmis, byloja apie gimtąjį kraštą bei Tėvynę kaip apie didžiausias vertybes pasaulyje.
„Kada istorijos angoj pats pirmasis piemenėlis pasidarė birbynę, šiurkštus žmogaus žodis pradėjo ieškoti dainas. Nuo to laiko poetai išmoko kalbėti įvairiausiais balsais ir išvaikščiojo painiausius žmogaus dvasios labirintus, bet tarp jų iki šiandien neišnyko tie, kurie, pirmykščio dainos ilgesio šaukiami, dar vis klausosi to amžių gelmėj nuskendusio piemenėlio melodijos.“
Pagal Rimvydą Šilbajorį (1992)
Antrojo pasaulinio karo metu daug rašytojų ir kultūros žmonių pabėgo iš Lietuvos, jie apsigyveno Amerikoje, Kanadoje, Argentinoje ir kitose šalyse. Ten jie kūrė apie Tėvynę ir jos ilgesį, rašydami poeziją ir knygas, kuriose atskleidė lietuvių tradicijas, tikėjimą ir kaimo gyvenimo vaizdus. Pavyzdžiui, poetas Kazys Bradūnas savo kūryboje taip pat naudojo šiuos lietuviškus įvaizdžius.
„Jam teko gyventi tarp didžiųjų pasaulio katastrofų triukšmo, bet jis vis tiek liko geru žmogum ir gero, kaimyniško žodžio kalbėtoju, dar vis tikėdamas, kad poetas gali skudučiais išgroti visą žmogaus siaubą ir neviltį, ir tremties klystkelių sielvartą. Ir, žinoma, jis teisus, nes poezijos jėgą sudaro ne vienoks ar kitoks dainos būdas, bet pati kūrybinio žodžio dovana. Jeigu Bradūnas neturėtų talento, jo švilpiniavimas tamsiam tremties gyvenimo maiše atrodytų ir nuobodus, ir galbūt net juokingas, bet dabar jis skamba aiškiai ir tyrai, įtikinamai patvirtindamas viltį ir teisybę.“
Pagal Rimvydą Šilbajorį (1992)