Nuo senų senovės lietuvius maitino miškai ir vandenys. Giriose medžioti žvėrys, rinktos uogos, grybai, šaknelės, žolelės, vandenyse pagautos žuvys. Nuo seno žmonės išmoko ir atsargų žiemai prisikaupti, nes, kaip liaudies patarlėse sakoma, „Bado dantys aštrūs – viską suvalgo“, „Alkanam duona už medų skanesnė“, „Ir šauksi, ir kauksi, kai valgyt negausi“.
Ežys. Aut. S. Paltanavičius
Vieną kartą žvėrys sumanė kelti puotą. Prireikė pipirų ir žvėrys išsiuntė ežį jų parnešti. Ežys, labai greitas būdamas, grįžo tik už septynių savaičių. Belipdamas per slenkstį pargriuvo ir visus pipirus išbėrė.
– Tai, – sako ežys, – vis tas skubos darbas.
Neregėtos negirdėtos pasakos / sud. B. Kerbelytė, 1961
Vaišės, apeiginis valgymas – privaloma dalis tiek kalendorinėse, tiek šeimos, tiek darbo pabaigtuvių šventėse. Maisto pasidalijimas buvo skirtas tiek šeimos, tiek bendruomenės tvirtiems tarpusavio santykiams palaikyti. Kiekvienas Lietuvos regionas pasižymėjo išskirtiniais patiekalais. Vaišėms paprastai parinkdavo geresnių, kasdieną nevartojamų patiekalų. Be to, vaišių sudėtis priklausė ne tik nuo regiono, bet ir nuo šventės pobūdžio.
Sūduvių sūris. Aut. T. Preikšas
Ypač gausiomis vaišėmis garsėjo Suvalkijos (Sūduvos) regionas. Derlingos regiono žemės lėmė gausesnį maisto racioną, todėl čia ant vaišių stalo galėjo puikuotis įmantresni patiekalai.
Bendras susibūrimas prie stalo suartindavo įvairius bendruomeninių organizacijų narius.
Aleksandravėlės pavasarininkų vaišės. Aut. nežinomas. Šaltinis – Panevėžio kraštotyros muziejus
Pavasarininkai, ateitininkai, įvairios kitos organizacijos įvairių progų metu organizuodavo bendrus pasibuvimus.
Vaišės Saločių tilto statybos pabaigtuvių dalyviams. Aut. I. Chaitas. Šaltinis – Biržų krašto muziejus „Sėla“
Tiek vestuvių, tiek krikštynų vaišės paprastai būdavo suneštinės – kiekvienas dalyvis atsinešdavo tai sūrio, tai pyrago, tai duonos ir pan. Laidotuvėms šeimyna paprastai skersdavo paskirtą gyvulį, tačiau duonos nešimas į laidotuves aptinkamas iki pat XX a. vid.
Vestuvių puota Vileikiškiuose. Aut. Ibedas. Šaltinis – Nacionalinis
M. K. Čiurlionio muziejus
Pažiūrėkite Lietuvos nacionalinio kultūros centro vaizdo įrašą „Apeigos su karvojumi“.
Visos bendruomeninės šventės – tiek darbų pabaigtuvės, tiek kalendorinės šventės neapsieidavo be vaišių. Pavyzdžiui, rugių pabaigtuvėms rugių pjovėjai sutinkami su duona ir sūriu, visi sėdasi prie šventinio stalo. Pavasario švenčių metu lankant javus, gale lauko būtinai buvo organizuojamos apeiginės vaišės.
Skaidrė „Rugiapjūtės šventės akimirka“. Aut. nežinomas. Šaltinis – Lietuvos etnografijos muziejus
Ypatingais papročiais ir patiekalais išsiskiria Kūčių vakarienė. Susipažinkite su Kūčių vakarienės papročiais pažiūrėję Lietuvos nacionalinio kultūros centro vaizdo įrašą „Kūčios“.
Vėlės prie stalo buvo kviestos ne tik per Vėlines. Apeiginės Kūčių vakarienės metu taip pat buvo stengiamasi vėles pavaišinti tam tikrais patiekalais – kūčia, avižų kisieliumi.
Apie vaišes mirusiesiems Vėlinių laikotarpiu pasiklausykite Šilalės kultūros centro parengto vaizdo įrašo Vėlinių tradicijos ir papročiai ištraukoje.