Lietuvoje nuo seno gyvuoja senas tradicijas turintys svetingumo papročiai. Sakyta „Svečias į namus – Dievas į namus“, todėl kiekvienas užklydėlis buvo laikytas svečiu ir būtinai kviečiamas prie stalo. Nepavalgydintą svečią išleisti iš namų buvo didžiulė negarbė.
Duona. Aut. nežinomas
Pasižvalgykite po svetingumą bylojančius tradicinius papročius.
Kai įėjęs į trobą valgantiems sako „Skalsu“, – jam atsakoma „Ačiū“, „Prašom skalson“. Kiti dar sako: „Prašytume, kad eitumėt.“
*****************************************
– Skalsa!
– Prašom prie skalsos!
– Skalsa valgantiems, dėkui duodantiems!
*****************************************
– Sotink, Dieve!
– Dėkui! Prašom ir tamsta pasisotink.
Medinis šaukštas. Aut. A. Bagdonas. Šaltinis – Tauragės krašto muziejus „Santaka“
Jei į svečius užklysta gerai pažįstamo žmogaus, mėgta ir pajuokauti. Tačiau, nepaisant juokų, pagal papročius svečias visuomet garbingai sutinkamas ir būtinai pakviečiamas prie stalo: draugui į žodį „skalsu“ atsakoma juokais: „Dangun balsu“ arba „Nerėk balsu“.
Kai šeimynai valgant ateina kaimynas ar šiaip gerai pažįstamas žmogus ir palinki valgytojams soties, kartais, užuot padėkojus, šitaip atsakoma: „Skanių valgučių!“ (sakoma valgantiems).
**********************************************************
– Skalsa!
– Dangun balsą, pilvan sotį, prašom eit už durų atsistoti.
Mediniai indai. Aut. A. Tamošaitis. Šaltinis – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Paskaitykite, kaip dar buvo pasisveikinama ir atsakoma, kai kas nors ateidavo, ir užklupdavo šeimyną prie stalo:
– Sočiai!
– Sočiai tau!
*********************
– Soti!
– Nu kam gi man stoti?
**********************
– Skalsa!
– Prašom pro šalį, ir mūsų duona perkama.
– Skalsink, Dieve!
– Prašom, kas savo atsineša.
*********************
– Sotink, Dieve, valgančius!
*********************
– Sveikas gyvs! Ką valgai?! Ar šližiką, ar tilviką?! Sotink, Dieve.
– Nei šližiką, nei tilviką, tik seną nupešiotą žvirblį! Ačiū.
Stalas
Seklyčia