Alkierius – kaimo gyvenamosios trobos kambarys, ppr. skirtas vienam kuriam šeimos nariui arba svečiui.
Anekdotas – tautosakos kūrinys, trumpas pasakojimas, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis arba veikėjo poelgis.
Antropogònija (antropo… + gr. gonē – gimimas, atsiradimas) – mitai apie žmogaus atsiradimą arba sukūrimą.
Antropomorfinis motyvas – žmogaus figūros arba jos dalies pavidalo motyvas dailėje.
Apeiga – papročio nustatytų simbolinių veiksmų, neturinčių tiesioginės praktinės reikšmės, bet susijusių su buities bei švenčių tradicijomis ir religija, visuma.
Apeigos – pastangos tam tikrais veiksmais paveikti gamtą ir įsivaizduojamas gamtos jėgas (taip pat protėvius).
Apivara – vyžų ar naginių virvelė apvynioti autams prie kojų.
Archãinis (gr. Archaikos) – senovinis.
Atributas – esminis arba specifinis asmens, daikto, reiškinio požymis, ženklas.
Aukštaitija – istorinė, geografinė ir etnografinė Lietuvos dalis. Aukštaitijai priskiriamos šiaurės rytuose, rytuose ir pietvakariuose esančios Lietuvos teritorijos.
Autentiškas – tikras, pagrįstas pirmuoju šaltiniu, nekeliantis abejonių.
Autentiškas [gr. authentikos] – atitinkantis tikrąjį, tikras; tai, kas paremta pirmuoju šaltiniu.
Bandžiulystė – draugystė, bičiulystė.
Basliai – stori mediniai strypai arba kuolai, naudoti kaip įrankiai ar ginklai.
Baudžiava – visiškas valstiečio darbo, turto ir asmens priverstinis priklausymas feodalui.
Bažnytinė litùrgija (gr. Leiturgia) – viešos bažnytinės apeigos.
Bendruomenė – istoriškai susiformavusi grupė žmonių, susijusių tarp savęs gamybiniais santykiais.
Bergždinikės – merginos, sulaukusios tinkamo laiko tekėti, bet pas kurias nesilankė piršliai arba užsuko veltui.
Bičiulystė – baltų ir slavų paprotys kaimynams ar giminėms bendrai valdyti bičių kelmą (avilį).
Blukis, blukas, kaladė, trinka, rąstgalys, „ridikas“ – medžio gabalas, per šventes (Kalėdas, Užgavėnes, linų kūlimo pabaigtuves) velkamas (nešamas) ir naikinamas apeiginis objektas.
Bromas – iš karčių padaryti, vainikais papuošti vartai.
Bukietas – puokštė.
Bumblė, bamblė – iš šiaudų grįžčių ir lazdyno plėšų pintas indas miltams, grūdams, apyniams laikyti.
Chtòniškosios dievýbės (gr. chthōn – žemė) – požeminio pasaulio dievai ir deivės.
Ciklas – visuma kokių nors reiškinių, procesų, sudarančių užbaigtą raidos ratą per tam tikrą laiką.
Civilinis kodekas – įstatyminis aktas, kuriame kodifikacijos būdu susistemintos civilinės teisės normos.
Delmonas – Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos lietuvių moterų puošni kišenė, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens. Siūtas iš aksomo, šilko, vilnelės, medvilnės; gausiai siuvinėtas. Moterys į delmonus dėdavosi pinigus, nosinaitę ir įvairius reikmenis.
Delta – išsišakojusios upės žiotys, žiotynas.
Devintinės – mirusiojo minėjimas devintą dieną po mirties.
Dialektas – tarmė.
Dialektologija – tarmių mokslas, tarmėtyra.
Doklas – didelė apvali pintinė pašarui nešti.
Dzyvai (dyvai) – stebuklai.
Dzūkija – etnografinė Lietuvos sritis. Apima teritoriją nuo Baltarusijos sienos rytuose iki Nemuno vakaruose, nuo Neries upės šiaurėje iki Dusios ir Metelių ežerų bei Lenkijos sienos pietvakariuose.
Ekspedicija – žygis: mokslinė, tiriamoji ar kitokia išvyka į kokią nors vietovę.
Estetas – (pranc. esthete < gr. aistheles- jaučiantis): žmogus, jautrus grožiui, visur teikiantis jam pirmenybę.
Etalonas – (pranc. etalon - standartas): 1. matas, matuoklis, pamatinė medžiaga ar matavimo sistema, skiria dydžio vienetui, vienai arba kelioms jo vertėms kaip pamatinėms tiksliai išreikšti, realizuoti, išsaugoti ar atkurti: 2.prk. geriausias, tobuliausias ko nors pavyzdys, kriterijus.
Etalonas (pranc. etalon – standartas): 1. matas, matuoklis, pamatinė medžiaga ar matavimo sistema, skiria dydžio vienetui, vienai arba kelioms jo vertėms kaip pamatinėms tiksliai išreikšti, realizuoti, išsaugoti ar atkurti: 2. prk. geriausias, tobuliausias ko nors pavyzdys, kriterijus.
Etninis – susijęs su tauta, gentimi, su priklausymu jai.
Etninė – susijusi su tam tikra tauta.
Etnografija – 1. Mokslas, tiriantis tautas ir kitas etnines bendrijas, jų materialinę bei dvasinę kultūrą; 2. Tautų, kitų etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros faktų rinkimas, aprašymas.
Folkloras – (angl. folklore < folk – liaudis + lore – išmintis), meninė liaudies kūryba. Apima liaudies žodžio meną, muziką, choreografiją, teatrą, kartais priskiriama liaudies architektūra bei dailė. Folklorui plačiąja prasme priskiriami tikėjimai, papročiai bei apeigos, kitos tradicinės kultūros sritys.
Fotoreportažas – reportažas, kurio esmę sudaro fotonuotraukos.
Galionas – toks moterų galvos papuošalas – brokatinė gėlėta juosta.
Grūšia – kriaušės medis.
Hadas – senovės graikų mitologijos mirusiųjų pasaulis.
Identitetas (lot. identitas, kilm. Identitatis tapatybė): 1. visiškas ko nors su kuo nors sutapimas iki smulkiausių detalių; 2. psichol. asmenybės vidinė vienovė – savo paties aš.
Iniciacija (lot. initiatio – įšventinimas) – pirmykščių kultūrų vaikinų ir merginų pripažinimo suaugusiais vyrais ir moterimis apeigos.
Išimtinė – tarpusavio susitarimu nustatytas išlaikymas, turto paveldėtojų duodamas buvusiems jo savininkams.
Jauja – vidinė kluono dalis – patalpa su didžiule iš molio plūkta krosnimi.
Jurginės – Jurginės, Jõrė, daugelio Europos tautų pirmojo gyvulių išginimo į ganyklą, senovės baltų bei rytų slavų – ir pavasario darbų pradžios šventė. Sutampa su Bizantijos krikščionių legendinio šventojo Jurgio diena (balandžio 23 diena).
Kalendorius – laiko skaičiavimo sistema, priskirianti dienoms kalendorines datas.
Kalpokas – Kupiškio apylinkėse ypatingą karūnėlę, siūtą iš šilkinių kaspinų ir vadintą kalpoku, dėvėjo per vestuves pamergės. Tokios karūnėlės viršų puošdavo aukštai iškilusios dirbtinės gėlės. Metalizuoto audinio aukso spalvos galionus, nugaroje puoštus kaspinais nešiojo ir jaunos neištekėjusios merginos.
Karolinė – karolinė yra išskirtinis suvalkiečių, tiksliau zanavykių netekėjusių merginų galvos apdangalas.Karolinės pagrindas siuvinėtas violetiniais, alyviniais bei auksiniais karoliukais. Kabantys kaspinai iškilaus audimo su ritmiškai pasikartojančiais didesnių bei mažesnių gėlių žiedų ir lapelių raštais.
Karvojus – didelis vestuvinis svočios pyragas.
Kasnykas – kaspinas.
Kačerga – žarsteklis, maišiklis.
Kenesa – karaimų maldos namai.
Keturnedėlis – mirusiojo minėjimas praėjus keturioms savaitėms po laidotuvių.
Klasifikacija – skirstymas grupėmis pagal bendrus požymius.
Klodas – sluoksnis.
Klojimo teãtras – spektaklių ir koncertų rengimas klojimuose lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu (nuo XIX a. pabaigos iki I pasaulinio karo).
Klonis – pailgas žemės pažemėjimas.
Kodylas – gelsva kvepianti derva, vartojama ppr. bažnytinėse apeigose smilkalams
Koliãžas (pranc. collage – apklijavimas), dailės technika; šia technika sukurtas kūrinys. Ant kartono, drobės, faneros komponuojant spalvoto popieriaus, nuotraukų, tapetų, laikraščių, audinių ir kitas skiautes kuriama spalvų, faktūrų, vaizdinių motyvų deriniai, netikėtos prasminės asociacijos. Klijuota kompozicija dažnai papildoma piešiniu, tapyba.
Koloritas – (it. colorito < lot. color – spalva) – dailės kūrinio spalvų visuma. Koloritą lemia kūrinio rūšis (paveikslas, mozaika, vitražas, audinys), medžiaga (natūralus pigmentas, sintetiniai dažai), tematika, autoriaus individualybė, epochos stilius, mokykla, kryptis.
Koplyčia – nedidelis krikščionių sakralinis pastatas; bažnyčios priestatas arba patalpa su altoriumi (kartais ir vargonų choru), skirta religinėms apeigoms, dažniausiai mišioms, atlikti.
Kosmogònija (gr. Kosmogonia – pasaulio atsiradimas) – astronomijos šaka, tyrusi kosminių kūnų ir jų sistemų (pvz., Saulės sistemos, Galaktikos) kilmę bei raidą.
Kraitis – nuotakos turtas (audeklai, drabužiai, namų apyvokos reikmenys, baldai), kurį jai skyrė motina. Dzūkijoje kraitis vadinamas šarvu.
Kraštovaizdis – bendras vietovės vaizdas.
Kretilas – pintas indas pelams nusijoti.
Krikštasuolė – tai garbingiausia vieta už stalo.
Krikštynos – Krikšto sakramento priėmimas.
Krivūlė – simboline lazda (krivūle) sušauktas susirinkimas bendruomenės reikalams aptarti.
Kultas – (lot. cultus – garbinimas), sakralinė praktika, išreikšta simboliniais veiksmais, gestais ir kalbinės raiškos formomis bei su tuo susijusiu dvasiniu nusiteikimu. Kultu tikintieji išreiškia pagarbą šventybei.
Kultuvė – medinis įrankis drabužiams, audeklams, baltiniams velėti.
Kultūros paveldas – per kelias kartas perimtos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu svarbios kultūros vertybės.
Kundos kultūra – Lietuvoje paplitusi archeologinė kultūra, kuri buvo paplitusi į šiaurę nuo Nemuno kultūros.
Kuopa – aukščiausioji tradicinė kaimo bendruomenės savivaldos institucija Lietuvoje. Dar vadinama kaimo sueiga, krivūle (Užnemunėje), virbe (Šiaurės Lietuvoje), vyrija.
Kupoliavimas – tai tam tikras ritualinis žolynų rinkimas.
Kvieslys – kvieslỹs, tradicinių lietuvių vestuvių veikėjas, nuotakos arba jaunikio pasiuntinys giminėms ir kaimynams į vestuves kviesti.
Kvietkas – gėlė, žolynas.
Kykas – ištekėjusios moters galvos apdanga. Buvo įvairių formų. Dažniausiai dėvėtos aukštos, cilindro formos kepurės arba platus puošnus lankelis su gobtuvu.
Laidavimas – įsipareigojimas teismui tam tikrą terminą (bandomąjį laikotarpį) rūpintis asmeniu, kuris padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, kad jis daugiau nepadarys nusikalstamos veikos.
Laidotuvės – laidojimo apeigos.
Lalauninkai – lietuvių liaudies pavasario kalendorinių apeigų paprotys.
Lalãvimas – lietuvių liaudies pavasario kalendorinių apeigų paprotys.
Legenda – pasakojamasis mitinio ar religinio siužeto literatūros arba tautosakos kūrinys.
Lietuvių etiologinės sakmės – pasaulio kūrimo sakmės, pasakojančios apie tam tikrų universalių dalykų – gamtos objektų, visuomeninių reiškinių ir kitų – kilmę.
Lietuvos Statutas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodeksas.
Lietùvių folklòro teãtras – lietuvių aktorių, dainininkų, instrumentininkų trupė.
Liktarna – žibintas, vartojamas pasišviesti kur einant, žibintuvas.
Ližė – mentė plačiu galu duonai šauti į krosnį.
Lopšys – baldas kūdikiui paguldyti ir supti.
Maltuvė – malūnas.
Malãlo krònika – Bizantijos kronikininko Jono Malalo parašyta Chronografija (Chronographia). Ja rėmėsi visi vėlesnieji (iki XII a.) Bizantijos kronikininkai. Senovės lietuvių mitologijai tirti reikšmingas vienas seniausių mitų apie Sovijų.
Marinimas – buvimas prie mirštančiojo.
Marčpietis – marčios keliami pietūs vyro namuose per vestuves.
Mažoji Lietuva – istorinė sritis, per šimtmečius (iki XVI a. pirmos pusės) susidariusi Priegliaus upyne ir prie Nemuno žemupio.
Mergvakaris – vakaras prieš vestuves jaunosios namuose.
Metūgiai – jauni medžio ar krūmo ūgliai.
Mezolitinės Nemuno ir Kundo kultūros, neolito Nemuno ir Narvos kultūros, virvelinės keramikos kultūra … etc. – archeologinėms kultūroms vardai suteikiami laikantis kelių skirtingų principų. Pavyzdžiui kultūrai suteikiamas geografinės vietovės, kurioje pirmą kartą buvo išskirta nauja kultūra (Kundos, Narvos kultūros) vietovę. Jei kultūros išplitimas tiksliai sutampa su tam tikro arealo ribomis, tai ji apibrėžiama geografiškai (Nemuno kultūra). Neolitinės kultūros neretai nusakomos pagal keraminių dirbinių ornamentiką (virvelinės keramikos kultūra)
Migracija – gyventojų kilnojimasis.
Mitas – senovinis fantastinis pasakojimas apie antgamtines būtybes, pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę, nepaprastus didvyrius.
Mitas (gr. mythos – šneka, žodis, pasakojimas, padavimas) – kolektyvinis pasakojimas apie pasaulio, dievų, žmogaus, gamtos reiškinių, gyvybės ir mirtis kilmę, atspindintis pirmykštę tikrovės sampratą.
Mitologai – mitus tyrinėjantys mokslininkai.
Mėsiedas – laikotarpis nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių.
Nacionalinis atgimimas, arba Lietuvių tautinis sąjūdis – tai XIX a. pr. – XX a. pr. vykęs lietuvių kultūrinis ir politinis pasipriešinimas lenkėjimui ir rusinimui, siekęs nepriklausomos modernios tautinės Lietuvos valstybės atkūrimo.
Narvos kultūra – ankstyvojo ir vėlyvojo neolito, o šiaurinėje dalyje ir Bronzos amžiaus pradžios archeologinė kultūra.
Nemuno kultūra – Lietuvoje paplitusi archeologinė Nemuno kultūra, kuri buvo paplitusi pietinėje Lietuvos dalyje, laikoma vietine, gyvavo ir neolito laikotarpyje.
Neolitas – naujasis akmens amžius.
Neolitas (neo… + gr. lithos – akmuo) – vėlyvasis akmens amžius.
Norbertas Vėlius – lietuvių tautosakininkas, mitologas, kraštotyrininkas.
Nuometas – senovinis rankšluosčio pavidalo ištekėjusios lietuvės galvos apdangalas. Lietuvoje jau 11–12 amžiuje buvo rišimas nuometas iš lininio dvinyčio audinio, papuoštas stikliniais karoliukais, žalvarinėmis įvijomis. 18–19 amžiuje jam daryti naudotas ploniausias ir gražiausias, dažnai daugianytis audinys (3–4 m ilgio, 0,5–0,7 m pločio), kurio galai buvo užaudžiami raudonų ir mėlynų medvilninių siūlų juostelėmis, užbaigiami pinikais. 3–3,5 m. ilgio ir 0,5–0,7 m. pločio baltos lino drobės juosta, įvairiais būdais rišamas apie galvą, dažniausiai dengiantis ir kaklą, ir pečius.
Nùnadievis – lietuvių dievas. Paminėtas Haličo-Voluinės metraštyje tarp karaliaus Mindaugo slapta garbintų dievų. Pirmojoje metraščio pastaboje vadinamas pirmuoju karaliaus Mindaugo dievu. G. Beresnevičiaus teigimu, Nunadievis (Andajas) laikytinas aukščiausiuoju dievu, jo vardai – vieno Dangaus dievo eufemizmai. Folklore jį atitinka Dievas, Dievas senelis. Dievų dvivardystė aiškinama keliais būdais: dievai galėjo turėti kelis vardus, įvairiuose Lietuvos regionuose jie galėjo būti vadinami vietos tarme, tai lėmė dievų vardų tabuizacija. N. Vėliaus nuomone, du vardai atspindi dievų-valdovų dvilypumą: Nunadievis yra aukščiausiasis dievas, o Andajas atlieka maginę funkciją.
Oliavimas – oliãvimai, šūksniai, šūksninės dainos arba instrumentiniai signalai piemenims susišaukti, Sekminių ryto šūksniai pramigusiam piemeniui išjuokti.
Oracija – tautosakos žanras, humoristinė prakalba, sakoma per vestuvių, kalendorinių švenčių, darbo apeigas.
Ornamentas – tapybinis, grafinis ar skulptūrinis pagražinimas iš gyvulių, augalų arba geometrinių motyvų.
Orãcija (lot. oratio – kalba, pranešimas) - retorinis tautosakos žanras – prakalba (dažnai humoristinė), sakoma per šeimos, kalendorines ir darbo apeigas.
Pabriuvėliai – senovinis ištekėjusių lietuvių moterų kaktos papuošalas arba jo dalis, antkaktis. Buvo daromi iš austinės, kaišytinės raštuotos medžiagos, apmegztos spalvotais arba sidabro siūlais, kai kur – iš kiauraraščio, siuvinėto arba mezginiais puošto audinio. Kartais raukti, smulkiomis klostelėmis.
Padavimas – pasakojamosios tautosakos kūrinys apie nepaprastus praeities atsitikimus ir gamtos reiškinius.
Padegėlis – kieno trobos sudegusios, kas nukentėjęs nuo gaisro.
Pagaikštis – pagalys ugniai maišyti, žarsteklis.
Paleolitas (paleo… + gr. lithos – akmuo) – senasis akmens amžius.
Paprotinė teisė – nerašytinė teisė, žmonių bendruomenės išsiugdoma remiantis gyvenimiška praktika, vadovaujantis teisingumo kriterijumi.
Paprotys – iš seno esantis tautoje visuomeninio pobūdžio įprotis.
Pasaulėjauta – jausminis žmogaus santykis su aplinka.
Pasėdas – vestuvių dalis, kai vestuvių svečiai apsėda stalą, rengdamiesi vainiko įteikimo apeigai.
Pasėlis – laukas, apsėtas arba apsodintas žoliniais kultūriniais augalais, dažniausiai trumpaamžiais.
Patarlė – trumpas posakis, kuriuo reiškiama liaudies išmintis, patariama, pamokoma.
Valakas – 6 a. antros pusės–19 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos žemės ploto vienetas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paplito 17 a. pirmoje pusėje. Dydis – 21,38 hektaro.
Patarlės – posakiai, kuriais vertinama ir apibendrinama žmonių patirtis, diegiamos elgesio normos, patariama, įspėjama, aptariama gamtos ir socialinio gyvenimo dėsningumai.
Patarmė – tarmės šaka.
Paveldas – paveldėtas ir saugotinas medžiaginės ir dvasinės kultūros palikimas.
Pavietas – iki 1566 m. reformos didesnis didžiojo kunigaikščio valsčius, po reformos – pastovus administracinis vienetas su bajorų savivaldos organais, apskritis.
Pašnektė – šnektos šaka.
Perkūnas – baltų griaustinio, žaibo, audros, lietaus dievas. Lietuvių Perkūnas atitinka latvių Perkuoną (Pērkōns), prūsų Perkūną (percunis – griaustinis, atitinka lietuvių kalbos bendrinius žodžius perkūnas, perkūnija griaustiniui, audrai pavadinti). Ilgiausiai Perkūno mitinė reikšmė išlaikyta prūsų ir lietuvių.
Persirengėlis – tradicinių lietuvių švenčių veikėjas, persirengęs taip, kad jo neatpažintų, lankantis gyventojų namus.
Pečšluostė – ilgu kotu (ppr. pušinė) šluota duonkepei krosniai šluostyti.
Piliakalnis – kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas.
Pintuvės – senoviškų vestuvių išvakarės, kai jaunoji atsisveikina su jaunimu; mergvakaris.
Polichromija – (gr. polychromos – daugiaspalvis): 1. daugiaspalviškumas; daugiaspalvis architektūros, skulptūros ar taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių dekoras; puošiamos sienos, skliautai ir kt.; kuriama tapybos, mozaikos, inkrustacijos technika; vartojama spalvoti akmenys, keraminės plytos ir kt. medžiagos.
Pribuvėja – moteris, būnanti prie gimdymo, padedanti gimdyvei paprastai iki krikštynų, t. y. liaudies akušerė.
Prieverpstė – verpimo ratelio lentelė, prie kurios mediniu, metaliniu smeigtuku prismeigiamas arba virvute pririšamas linų, vilnų kuodelis.
Priežodžiai – išreiškiama konkrečių įvykių, situacijų, asmenų vertinimas (dažniausiai nepalankus), tam tikrais atvejais sakomos replikos.
Provokacija – asmens, asmenų grupės, organizacijos ar valstybės pastangos dirbtinai sukelti kokius nors veiksmus, kieno nors reakciją, nuostatas.
Publijus Kornelijus Tacitas – senovės romėnų istorikas, rašytojas.
Raliavimas – lietuvių liaudies vaikų ganymo dainos. Atliekamos solo dažniausiai rečitavimu (rečitatyvas) arba lamzdeliu, birbyne, liežuvėliniu ožragiu.
Rangė – išskirtinis žemaičių moterų ir merginų galvos apdangalas; pavadinimas kilęs nuo jos gaminimo būdo, nes aplink galvą eina apie 80 surangytų dvispalvių kaspinų klostelių, gale rangė puošta įvairiaspalviais atlasiniais kaspinais, kurie yra lengvi ir gražiai plaikstosi judant.
Rankšluostinė – nedidelis baldas, kabyklėlė rankšluosčiui pakabinti.
Ratifikavimas, ratifikacija – valstybės valdžios aukščiausios institucijos aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis, pasirašyta valstybės įgaliotojo atstovo.
Refrenas – (pranc. refrain), priedainis, poezijos ar muzikos kūrinio dalis, kuri dėsningai kartojasi tam tikrose jo vietose.
Regionas – didelė sritis.
Reja – javų kraunamas trobesys su džiovykla, klojimu; jauja.
Reklamos kampanija – visapusis reklamos veiksmų planas, kurį sudaro susiję reklamos pranešimai viename ar keliuose žiniasklaidos kanaluose, nuosekliai perduodantys vieną reklamos pranešimą.
Rekonstruoti – 1. iš esmės pertvarkyti: rekonstruoti įmonę, pramonę. 2. atkurti sunykusį kūrinį.
Reliktas – iš praeities išlikęs daiktas arba dabartį pasiekęs reiškinys.
Reportažas – (pranc. reportage iš angl. report – pranešti) – operatyvi informacija spaudai, radijui, televizijai, kino kronikai apie dienos įvykius, kurių stebėtojas arba dalyvis yra pats reportažo autorius.
Reprezentacinis – kam nors atstovaujantis; skirtas atstovauti, ypač parodyti gerąsias savybes.
Reprezentuoti – atstovauti.
Ritualas – apeigų (ppr. iškilmingų) atlikimo tvarka; apeigų taisyklių rinkinys.
Rugiapjūtė - – žemės ūkio darbas – rugių derliaus nuėmimas.
Rąstplėšis – tai tradicinis vyrų jėgos žaidimas.
Rėdyti – rengti, puošti.
Rėtis – ant lanko aptrauktas tinkliukas miltams, grūdams ir kt. sijoti, sietas.
Sakmė – pasakojamosios tautosakos kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.
Sakralizãcija – daiktų, reiškinių ir asmenų pašventinimas arba sukilninimas, pagarbus požiūris į juos, jų paskyrimas Dievo garbei ar malonei.
Sakralumas – susijęs su religijos šventenybėmis.
Savimonė – savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas.
Sekminės – Sekminės, krikščionių Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė. Švenčiama septintą (sekmą) sekmadienį (iš čia kilo Sekminių pavadinimas) po Velykų.
Sekunda – artimi intervalai tarp atskirų balsų. Sekundos intervalas būdingas sutartinėms.
Sermėga – iki XX a. pradžios dėvėtas viršutinis vyrų ir moterų pilko, rudo ar balto milo drabužis, ilgumo iki kelių, į liemenį, su išsiuvinėtais pakraščiais;ilgas milinis apsiaustas, ppr. be pamušalo, velkamas ant kitų drabužių, švarkas, šiaip koks drabužis, apdaras.
Skerdžius – vyriausias piemuo, bandos prižiūrėtojas, kerdžius.
Skerdžius (kerdžius) – piemenų vyresnysis
Sovijas – Sovijaus mito veikėjas, lietuvių mirusiųjų deginimo papročio pradininkas, sielų palydovas į pomirtinį pasaulį.
Spiritum – spiritas.
Sprãgilas, kùltuvas – javų ir linų kūlimo senovinis įrankis. Sudaro kotas ir prie jo lanksčia jungtimi pritvirtinta buožė.
Stilizãcija – 1. stiliaus sekimas: Tautosakos; 2. dekoratyvus puošnus apibendrinimas dailės kūriniuose.
Strėlalės – strėlės.
Subjektas – teis. fizinis ar juridinis asmuo.
Substratinė kultūra – lot. substratum – patiesalas, pagrindas, – senųjų vietinių gyventojų kultūra, kurios pėdsakai aptinkami kultūroje atėjūnėje.
Sukeltuvės – senoviškose vestuvėse – jaunųjų prikėlimo ceremonijos, keltuvės.
Surdutas (pranc. surtout) – XIX-XX a. sandūroje: dvieilis, per liemenį įimtas, ilgais skvernais vyrų vakarinis drabužis.
Suvalkija – etnografinė Lietuvos sritis kairiajame Nemuno krante (Užnemunėje, išskyrus pietrytinę dalį).
Svirnas – trobesys, kur pilami grūdai; didesnė klėtis.
Sóvijaus mitas – senovės lietuvių mitas. Užrašytas 1261 m. Malalo kronikos rusiškos redakcijos intarpe.
Sėtuvė – pintas indas grūdams sėti.
Tapatybė – reiškinys, susijęs su žmogaus supratimu, kas jis yra.
Tarmė – teritorinė kalbos atšaka.
Tauta – įvairioms gentims telkiantis, istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.
Tautiškas – 1) susijęs su tauta, jos visuomeniniu ir politiniu gyvenimu, patriotinis; 2) būdingas tautai, reiškiantis tautos charakterį: tautiškas yra dalykas, kuris atitinka tautos pobūdį.
Tautosaka – žodinė liaudies kūryba.
Teatrologas – mokslininkas, tiriantis teatro meną.
Tekinis – važiuoklės ratas.
Tekstilė – (lot. textile – audinys), verpti ar (dažniausiai) austi gaminai iš natūralaus, dirbtinio arba sintetinio pluošto siūlų – audiniai, kilimai, neaustinės medžiagos, t. p. vata, veltiniai, verpalai.
Teliavẽlis – senovės lietuvių dievas. Ipatijaus metraštyje Teliavelis minimas antrasis (po Nunadievio), funkcijos nenurodytos, Jono Malalo kronikos slaviškojo vertimo intarpe (1261) – ketvirtasis (paskutinis), čia vadinamas kalviu, nukalusiu saulę ir įmetusiu ją į dangų.
Terbelė – nedidelis maišelis arba krepšys.
Totemas – religinis gyvūnas, augalas ar negyvosios gamtos objektas, kurį pirmykščių žmonių giminė ar gentis laikė savo protėvio, globėjo įsikūnijimu, simbolizuojančiu jų giminystę, vienovę, giminė vadinosi jo vardu.
Totemizmas – maginis pasaulio suvokimas, tikint jog dvasios gyvena gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.
Tradicija – papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių išlaikymas, perdavimas iš kartos į kartą.
Trinka – iš apatinės medžio kamieno dalies atpjautas storas, apie 60 cm aukščio medienos gabalas.
Trinkos vilkimas – viena iš Užgavėnių ir Kalėdinio laikotarpio apeigų.
Tručyzna – nuodas, pavojinga arba kenksminga medžiaga.
Uolektis – Lietuvos antropologinis ilgio matas, lygus 60–65,54 cm, t. y. atstumui tarp alkūnės linkio ir pirštų galų.
Vaitas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro administracijos pareigūnas.
Valakas – 6 a. antros pusės–19 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos žemės ploto vienetas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paplito 17 a. pirmoje pusėje. Dydis – 21,38 hektaro.
Verpstė – verpimo įtaisas.
Vestuvių raudos – Tai improvizaciniai dainuojamosios tautosakos kūriniai, kuriuos moterys (nuotakos) atlikdavo vestuvių metu.
Viensėdis – vienos šeimos ūkio sodyba, esanti toliau nuo kitų to paties kaimo sodybų, vienkiemis.
Vulfstanas – IX a. anglosaksų pirklys, jūrų keliautojas. Wulfstano žinios yra vienas svarbiausių ankstyvųjų istorijos šaltinių apie prūsus ir veikiausiai pirmasis, kuriame yra duomenų apie jų socialinius santykius.
Zoomorfinis motyvas – realaus ar fantastinio gyvūno (arba jo dalies) atvaizdas.
Įkapės – drabužiai, kuriais rengia mirusįjį.
Įvedybos – apeigos, kai moteris pirmą kartą po gimdymo ar po vestuvių įvedama į pirtį, o vėliau – į bažnyčią.
Šermenys – budėjimas prie mirusiojo iki laidotuvių.
Žinyčia – lietuvių pagonių šventovė.