Žemaičių Alka Šventojoje. Aut. nežinomas. Šaltinis – lt.wikipedia.org

Šventvietė – vieta, išsiskirianti savo šventumu, paprastai suvokiama kaip pasaulio ašis – kalnas, išskirtinis medis, akmuo, šaltinis, kalnų perėja, ola, miškas ir kt. Šių vietų šventumą įtvirtina mitinės istorijos, padavimai, legendos.

Žodis šventvietė sudarytas iš dviejų žodžių – šventas ir vieta.
Žodis vieta nusako objekto būtį erdvėje. O ką nusako žodis šventas?

„Šventvietės – tai ne vien kalva ar akmuo. Dažniausiai jos turi savo vardus ir yra gaubiamos nepaprastų padavimų bei tikėjimų. Retkarčiais žmonės tebetiki, kad šios vietos teikia laimę ir sveikatą. Jos įamžina gamtos ir kultūros sąlytį, dievų ir žmonių istoriją. Taigi, šventvietės yra viena nuostabiausių priešistorinės Lietuvos realijų.“

Pagal Vykintą Vaitkevičių (2003)

Pasiklausykite mitologo Dainiaus Razausko pasakojimo:

TV kultūros laidų ciklas „Skrajojantys ežerai: baltų mitai ir simboliai“ | „Baltų mitinio pasaulio šventumas“. Projekto autorė ir vadovė Nijolė Jačėnienė. Rengėjas – VšĮ „Vieno aktoriaus teatras" (2017)


Šventvietės yra tiesiogiai susijusios su baltų ir lietuvių religijos samprata, jos geneze bei raida. Didelė dalis sakralųjį statusą turinčių objektų yra gamtinės prigimties, o apeigos čia dažnai nepalikdavo materialių pėdsakų.

Sulig oficialiu Lietuvos krikštu 1387 m. senąsias šventvietes imta naikinti arba jų gyvavimą įprasminti krikščioniškai. XIX–XX a. užfiksuota tik maža šios rūšies paminklų dalis. Daugeliu atvejų apie juos bylojo vien tik vietovardžiai, padavimai bei tikėjimai, ir tik retais atvejais specifinė objekto išvaizda, ten aptinkami radiniai, epizodiškai vykstančios žmonių apeigos.

Lietuvos autorių darbuose vartojami tokie senąsias šventvietes žymintys terminai kaip alka, arba alkas, ikikrikščioniškų tikėjimų vieta, senojo tikėjimo kulto vieta, pagoniška šventykla, mitologinis-sakralinis objektas, mitologinė vieta.

Šventvietė


Šventvietėmis pradėta domėtis nuo XIX a. 4-ojo dešimtmečio.

Archeologiniai šventviečių aplinkos kasinėjimai pradėti tik prieš kelis dešimtmečius.

Nuo 1970 m., kai ištirta Šilalės šventvietė, tirta bemaž 50 šventviečių. Tai daugiausia šventų akmenų aplinka (43 paminklai), taip pat alkakalnių teritorija (4 paminklai).

  • Šiek tiek duomenų apie šventvietes yra F. Pokrovskio parengtuose Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijų archeologiniuose žemėlapiuose.
  • P. Tarasenka pirmasis archeologas, tyrinėjęs šventvietes.
  • Eduardas Šturmsas šventvietes pirmąsyk sugrupavo pagal rūšis, ieškojo jų bendrumų.

Pažiūrėkite dokumentinio filmo „Semme“ (režisierius Ernestas Samsonas) ištrauką apie Tadą Šidiškį.

Regina Volkaitė‑Kulikauskienė

Regina Volkaitė‑Kulikauskienė 1958 m. pateikė bendrą šventviečių apžvalgą.

Reginos Kulikauskienės portretas

R. Kulikauskienė. Šaltinis – MELC archyvas

Regina Volkaitė‑Kulikauskienė 1958 m. pateikė bendrą šventviečių apžvalgą.

Reginos Kulikauskienės portretas

R. Kulikauskienė. Šaltinis – MELC archyvas

Vytautas Urbanavičius ir Vykintas Vaitkevičius

Nuo 1970 m. šventvietes žvalgo archeologai, daugiausia Vytautas Urbanavičius ir Vykintas Vaitkevičius. Ištirta apie 50 šventviečių: mitologinių akmenų (43) ir alkakalnių (4).

Vykinto Vaitkevičiaus portretas

V. Vaitkevičius. Aut. R. Tamošaitis. Šaltinis – Visuotinė lietuvių enciklopedija

Vytauto Urbanavičiaus portretas

V. Urbanavičius. Šaltinis – Visuotinė lietuvių enciklopedija

Nuo 1970 m. šventvietes žvalgo archeologai, daugiausia Vytautas Urbanavičius ir Vykintas Vaitkevičius. Ištirta apie 50 šventviečių: mitologinių akmenų (43) ir alkakalnių (4).

Vykinto Vaitkevičiaus portretas

V. Vaitkevičius. Aut. R. Tamošaitis. Šaltinis – Visuotinė lietuvių enciklopedija

Vytauto Urbanavičiaus portretas

V. Urbanavičius. Šaltinis – Visuotinė lietuvių enciklopedija

Baltų šventviečių aprašymų paskelbė Vytautas Daugudis, Tadas Šidiškis.

Baltų šventviečių aprašymų paskelbė Vytautas Daugudis, Tadas Šidiškis.

V. Daugutis

V. Daugudis. Šaltinis – Lietuvos archeologijos draugija

Baltų šventviečių aprašymų paskelbė Vytautas Daugudis, Tadas Šidiškis.

V. Daugutis

V. Daugudis. Šaltinis – Lietuvos archeologijos draugija


Šventviečių tyrinėjimams pasitelkiama:

  • Šventviečių ir vietų, kur jų būta, pavadinimų iki XX a. užfiksuota palyginti mažai.
  • 1935–1939 m. Lietuvos žemės vardyno anketose yra užrašyta tūkstančiai vietovardžių ir vandenvardžių beveik iš visų to meto Lietuvos gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų. Tarp šių vietovardžių yra daug šventviečių pavadinimų, kuriuos neretai lydi papildoma vertinga informacija apie vietovės geografinę padėtį, ypatumus.

Pagrindinė, daugiatūkstantinė vietovardžių ir vandenvardžių kartoteka, sudaryta daugelio šaltinių pagrindu, saugoma Lietuvių kalbos institute ir plačiai vartojama šio instituto Vardyno skyriaus mokslininkų tyrinėjimuose.

Šventviečių tyrimams pasitarnauja ir folkloro šaltiniai. Senosios šventvietės dažnai patenka į pasakojamosios tautosakos akiratį. Padavimai ir sakmės dažniausiai pasakoja apie tikrą ir tariamą tų vietų istoriją, ypatumų pobūdį bei kilmę.

Šiek tiek folkloro apie šventvietes tekstų saugoma Vilniaus universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekų Rankraščių skyriuose, o didžiausia dalis – Lietuvių tautosakos rankraštyne.

XX a. pabaigoje–XX a. Lietuvoje dar būta nemažai senųjų šventviečių, kurioms buvo reiškiama pagarba, su jomis siejosi įvairūs papročiai ir tikėjimai, be to, ten vyko tam tikros religinės apeigos. Deja, tokių duomenų palyginti maža ir jie paprastai epizodiški.

Jų aptikta daugiausia rankraštiniame muziejininkų ir kraštotyrininkų – J. Mickevičiaus, J. Petrulio, M. Čilvinaitės, J. Šliavo palikime, iš dalies prieškario periodikoje skelbtuose B. Buračo straipsniuose, jo kelionių dienoraščiuose, A. Mažiulio tautosakos rinkiniuose ir kai kuriuose jo straipsniuose.

Vaizdas nuo Merkinės piliakalnio