Krivūlės. Aut. nežinomas
Kaimo seniūnas (šaltyšius) kviesdavo kaimo vyrus, šeimų galvas, valakų valdytojus į susirinkimus, kuris ir būdavo vadinamas krivūle, arba kuopa. Krivūlės pavadinimas kilo iš to, kad būta labai įdomaus būdo duoti žinią apie susirinkimą. Kaimo seniūnas siųsdavo savo valdžios ženklą – tokią ypatingą lazdą – per rankas. Vienas kaimynas perduodavo ją kitam pasakydamas žodžiu, kad artimiausią šeštadienio pavakarę reikia susirinkti pas seniūną. Lazdą vadino krivūle todėl, kad ji buvo iš keistai susisukusios medžio šakos ar šaknies. Visi ją ir atpažindavo iš to kreivumo. Kartais krivūlė būdavo padrožinėta, pažymėta šaltyšiaus asmenženkliu. Krivūlė buvo naudojama ir giminėms sukviesti į puotą. Tuomet ją išpuošdavo kaspinais.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Kitados krivūlė buvo senosios baltų religijos šventikų ženklas. Prūsų istoriografiniai šaltiniai vaizduoja juos su tokiomis susisukusiomis lazdomis rankose. O akmens amžiaus žyniai kaip galios ženklą turėdavo kaulines lazdeles su išdrožta briedžio galvute. Šventikai buvo vadinami kriviais – neabejotina, kad iš šios lazdos pavadinimo.
Lietuvos Statutas įteisino kuopos teismą. Šis teismas, kilęs iš archajiškų bendruomeninių papročių, vykdavo nusikaltimo padarymo ar turtinio ginčo vietoje. Kuopoje būdavo sprendžiamos neprivilegijuotų luomų žmonių – valstiečių bei amatininkų, gyvenančių kaime, – bylos. Kuopos teismą sudarydavo 3 teisėjai: kiekviena iš šalių skirdavo po teisėją, tretysis būdavo parenkamas šalių susitarimu arba skiriamas valdžios. Teisėjai atsiklausdavo bendruomenės žmonių nuomonės. Šio teismo reliktai išliko labai ilgai susiplakę su krivūle – kaimo vyrų sueiga bendriems reikalams spręsti. Net XX a., tarpukariu, būta atvejų, kai kaimo bendruomenė pati nubausdavo nusikaltėlį – pavyzdžiui, arkliavagį.
„Auksinės krivūlės“ apdovanojimas. Aut. V. Lebedys
Šiandien krivūlė yra rajonų merų didelių nuopelnų ar gero darbo įvertinimo ženklas. „Auksinės krivūlės“ apdovanojimą yra įsteigusi Lietuvos valstybių asociacija, o nominantus parenka ministerijos pagal savo veiklos sritis. Tai gražus ir prasmingas tradicijos pratęsimas.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Apeiginė lazda su briedžiuko galvute. Aut. nežinomas
Arklio pančiai su spyna. Aut. nežinomas
Kaip apsaugoti arklius nuo vagių?
Tikra Lietuvos kaimo nelaimė XIX a. antroje pusėje ir maždaug iki
XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurio buvo arklių vogimas, kuris pakirsdavo valstiečių ūkių ekonominį pajėgumą. Pasitaikydavo, kad per trumpą laikotarpį iš kaimo pavogdavo po keletą ar net keliolika arklių.
Esant nuolatinei arklių netekimo grėsmei, valstiečiai imdavosi įvairių apsaugos priemonių. Visoje Lietuvoje buvo paplitęs arklių pančiojimas geležiniais užrakinamais pančiais arklius ganant lauke, o kai kur ir paliekant pririštus turgaus dieną miestelyje, šventadieniais prie bažnyčios ar nakčiai uždarant į tvartą. Neatrakinęs, nenupjovęs ar nenudildęs geležinių pančių, arkliavagis paprastai nesiryždavo arklio vogti, nes negalėjo toli nuvaryti šokuojančio arklio ir rizikavo būti sučiuptas.
Pagal Venantą Mačiekų (1988)
„Saugios kaimynystės“ ženklas
Šiandien žmonės taip pat padeda vieni kitiems saugoti turtą. Daugelyje miestų ir kaimų bendruomenių veikia „Saugios kaimynystės“ programa. Saugi kaimynystė – tai kaimynų bendradarbiavimas, padedant policijai ir kitoms institucijoms bei stiprinant saugumą gyvenamojoje vietovėje. Gyventojai stebi aplinką, informuoja institucijas apie pastebėtas įtartinas veiklas, dalyvauja bendruomenės narių ir policijos susitikimuose.
Pagal Lietuvos policijos internetinės svetainės medžiagą