Paprotinės teisės sąvoka nusakoma savaime, remiantis gyvenimiška praktika, vadovaujantis teisingumo kriterijumi, susiklosčiusių, tačiau valstybės valdžios patvirtintų taisyklių visuma. Jos šaltinis yra etninis kultūros paveldas.
Prūsiškuose šaltiniuose pasakojama apie legendinių V a. prūsų valdovų brolių Vaidevučio ir Brutenio įstatymus. Šie įteisinę tradicinės gyvensenos normas, visuomeninių ir šeimos santykių normas.
Bausmės valdovų teisyne numatytos už didesnius nusikaltimus. Įstatymai nustatė visų Prūsijos laisvųjų gyventojų teisinę lygybę, uždraudė bet kokios nors sutarties jėga versti žmones dirbti kitų naudai, bajorystę pripažino geriems kariams.
Šeimos santykių srityje šie įstatymai patvirtino, kad baltai pripažino daugpatystę, tačiau apribojo žmonų skaičių iki trijų.
Įstatymuose buvo įvardytas aukščiausių dievų trejetas: Perkūnas, Pikulas (Patulas), Patrimpas.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Perkūno statulėlė. Aut. Vidmantas Balkūnas
Pasakojimas apie pirmąjį Prūsijos karalių Vaidevutį (V a.)
Vaidevutis ragina prūsus išsirinkti vieną valdovą ir paklusti jo įstatymams
„Jeigu jūs nebūtumėte kvailesni už bites, – jis sakė, – tai jau seniai būtumėte susitarę dėl svarstomo dalyko ir jį užbaigę taip, kaip trokštate. Juk visi, kurie turite kokį turtą, puikiai žinote, jog bičių spiečiui vadovauja bitinas, kuris įsakinėja, kitos atidžiai jo klauso. Jis vienas skirsto kitoms darbus, jis iš avilio nelyginant iš miesto išveja tas, kurios tinginiauja bei vengia dirbti, tuo tarpu kitos, netrukdomos paklusti, kruopščiai dirba joms skirtus darbus, nesiilsi, kol tinkamai neužbaigia viso reikalo. Jūs regite, kas kiekvieną dieną aplinkui dedasi, todėl savo labui sekite tuo, kas išmintinga. Paskelbkite vieną valdovą, kurio įsakymais būtų laiduojama laisvė. Tegu jis sprendžia ginčus, draudžia skriausti ir žudyti, tegu saugo, kas dievų nulemta ir teisėta, tegu rūpinasi visų saugumu. Kad jis galėtų visa tai vykdyti teisingai, kaip reikalauja jo pareigos, tegu turi teisę ir visišką galią lemti visų gyvybę ir mirtį.“
Kuo pasakojimas apie Vaidevutį yra svarbus lietuviams?
XVI a. pr. Prūsijos kronikininkų iš žodinės tradicijos perimtas ir užrašytas pasakojimas apie prūsų ir lietuvių karalių Vaidevutį arba Vydevutį yra svarbus šaltinis senųjų prūsų papročiams ir tikėjimui pažinti. Kartu šis Lietuvos istorikų išplėtotas pasakojimas virto lietuvių valstybės kilmės mitu. Lietuvos visuomenės tapatybė Vaidevučio mitu rėmėsi daugiau nei trejetą amžių.
Pagal Darių Kuolį
Vaidevučio vėliava. Aut. nežinomas
1468 m. Kazimiero teisynas (LDK)
Paprotinė teisė sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pirmųjų teisės sąvadų – Kazimiero teisyno ir Lietuvos Statuto – pagrindą. Statuto pirmojoje redakcijoje (1529 m.) pagal papročius suformuluoti nuostatai reguliavo žalos nustatymą už nuganymą, gyvulių paėmimą, laidavimą ir turto paveldėjimą, baudas ir bausmes už sužeidimus ir nužudymus, vagies sekimą ir priesaikos skyrimą, piniginių atsiskaitymų ir senaties terminus, teismo mokesčius. Be to, numatyta galimybė teisėjams vadovautis papročiais ir tais atvejais, kai Statute nėra reikalingos normos.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Visose kultūrose rodoma pagarba tėvui ir motinai, savo gimdytojams. Lietuvių kalboje daug mažybinių formų, kuriomis išreiškiama pagarba jiems: sakome ,,tėvužėlis“, ,,tėvulis“, ,,motinėlė“, ,,mamulėlė“ ir kt. Pagal Lietuvos Statutą, vaikų, kurie būtų išdrįsę pakelti ranką prieš savo tėvus, laukė žiauri ir gėdinga mirtis.
Statutas atspindi ir baltams būdingą pagarbą moteriai: ištekėjusi moteris vertinama labiau negu vyras – už jos nužudymą ar sužalojimą skiriama dvigubai didesnė bauda. Už merginą, ištekančią į kitą kraštą, jos vyras turėjo mokėti dvaro pareigūnui vadinamąjį kiaunės mokestį – kunicą. O kito krašto mergina, ištekanti už vietinio vyro, kiaunės mokesčio nemokėjo, bet pirmą kartą eidama į javapjūtę vaitui turėjo duoti ,,iš savo delno“ 3 uolektis drobės.
Pagal Libertą Klimką (2014)
Baltų moters apranga. Aut. J. Stacevičius
Pirmojo Lietuvos Statuto Pulavų nuorašo (apie 1540 m.) pirmas puslapis (lotynų kalba)
1588 m. Lietuvos Statuto antraštinis lapas. Šaltinis – Vilniaus universiteto biblioteka
Kelminiai aviliai. Aut. R. Penkauskas
Kas yra bičiulystė?
Bičiulystė – socialinių santykių forma senajame kaime. Tai baltų ir slavų paprotys kaimynams ar giminėms bendrai valdyti bičių kelmą (avilį). Atsirado priešistorės laikais. Lietuvoje bičiulystė minima nuo XIV a. pab.
Bičiulystė – socialinių santykių forma senajame kaime. Tai baltų ir slavų paprotys kaimynams ar giminėms bendrai valdyti bičių kelmą (avilį). Atsirado priešistorės laikais. Lietuvoje bičiulystė minima nuo XIV a. pab.
Kaip tapdavo bičiuliais?
Į bičiulystę sueidavo 2–3 ar keli bitininkai – ne tik geri kaimynai, bet ir susipykę. Bičiuliais tapdavo tada, kai vieno tuščioje drevėje ar avilyje apsigyvendavo kito bičių spiečius. Žmogus sugauto spiečiaus negrąžindavo, bet apie tai pranešdavo spiečiaus savininkui, o tų bičių medų dalydavosi pusiau.
Pirmąjį spiečių gaudavo bites sugavęs bičiulis, kitus spiečius dalydavosi. Kartais į bičiulystę žmonės sueidavo dovanodami vieni kitiems bičių, nes buvo tikima, kad bitės sekasi tik tada, kai su kuo nors pasidalijima. Norintieji gauti bičiulinių spiečių imdavosi burtų. Pavyzdžiui, avilį įkeldavo į medį Sekminių rytą, kad į jį greitai atlėktų bičių spiečius. Gausūs spiečiai lėmė bičiuliams laimę ir gerovę.
Pagal Pranę Dundulienę (1999)
Bičių spiečius. Aut. nežinomas
Medaus kopinėjimas. Aut. B. Buračas
Bičiulinių bičių kopinėjimas buvo kaimynų šventė.
Rytų Aukštaitijoje vadintas bičiulija.
Žemaitijoje vadintas bitkuopiu.
Vakarų Lietuvoje vadintas bičkuopiu.
Į ją bičiuliai ir kaimynai buvo kviečiami iš anksto, vaišinami šviežiu medumi su koriais, dažnai ir sūriu, agurkais, miežiniu alumi.
Rašytojas Jonas Biliūnas (1879–1907)
Paklausykite XX a. pradžioje parašytos Jono Biliūno novelės ,,Ubagas“ fragmento ir įsitikinkite, kad bičiulystės papročių laikymasis apibūdina pagrindinį veikėją Petrą Sabaliūną kaip dosnų, geraširdį, vaikus mylintį žmogų.