Visais laikais žmonės ieškojo būdų rūpintis sveikata ir kūnu, tačiau neišvengiamai visais laikais žmonės ir sirgdavo. Ligoninių nebūdavo, tad kaip žmonės prižiūrėdavo sergančiuosius: ar lankydavo juos ir kas slaugydavo sunkiai susirgus?
Šeimos narius daugiausia slaugydavo moterys. Tačiau nutikdavo taip, kad susirgęs žmogus neturi artimųjų, kas tada juo rūpinosi? Tokiu atveju kviesdavo kaimynes arba apie liaudies mediciną išmanančią „bobutę“. „Bobutė“ kaime dažniausiai būdavo vyresnio amžiaus moteris, padėjusi gimdymo, sunkios ligos atvejais.
Vasarą moterys prisirinkdavo įvairių vaistažolių (ramunėlių, pelynų, čiobrelių, aviečių lapų, stiebų ir uogų ir kt.), kad atėjus žiemai ar susirgus galėtų padėti sau ar kitiems. Moterys žinojo kokiomis vaistažolėmis gydyti įvairius negalavimus.
Pagal R. Račiūnaitę, D. Senvaitytę, A. Vaicekauską (2001)
Vaistažolėms nepadėjus imdavosi maginių priemonių ir užkalbėjimų ligai sutramdyti.
Pvz.: Veisiejų apylinkėje sergantįjį apsmilkydavo šventintomis žolelėmis, saulei nusileidus tris kartus akis šluostydavo Šv. Ignoto vandeniu ir apšlakstydavo bei suvilgydavo lūpas.
Pagal R. Račiūnaitę, D. Senvaitytę, A. Vaicekauską (2001)
Tai, kad sunkiai sergančius žmones vis tiek lankydavo, nors ir bijodavo užsikrėsti, pabrėžia kaimo bendruomeniškumą ir rūpinimąsi vieni kitais.
Dažniausiai lankydavo moterys, stengdavosi atnešti skanesnio maisto (uogų, sūrio ar medaus), kartais net specialiai saugodavo obuolius, kad žiemą galėtų nunešti ligoniui skanėstą ir palengvinti skausmus.
Padėdavo ne tik atnešant maisto ir suteikiant paguodą, tačiau ir darbo jėga: kaimyninės šeimos padėdavo nudirbti lauko darbus.
Pagal R. Račiūnaitę, D. Senvaitytę, A. Vaicekauską (2001)