Tradicinė lietuviška pirtis. Aut. nežinomas. Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija

Lietuvos pirtys turi ilgametę istoriją, pirmą kartą paminėtą XIII–XIV a.

Miestuose jos ėmė rastis XVI a., kai veikė tiek privačios, tiek viešosios pirtys.

Pirtys Lietuvoje buvo dažniausiai sudarytos iš dviejų patalpų: nekūrenamo priepirčio ir pėrimosi patalpos.

Kaimuose pirtys statomos atokiau nuo sodybų, dažnai prie ežerų ar upelių, naudojant gulsčius apvalius rąstus arba molį.

Pirtis (Rokiškio raj.). Aut. V. Balkūnas

Krosnys pirtyse užėmė nuo 1/3 iki 1/6 pirties ploto. Anksčiau krosnys neturėjo dūmtraukių, todėl dūmai išeidavo per duris arba skylę lubose. Prie pirties buvo suolai ir vietos drabužiams bei higienos reikmenims.

Kaimų pirtys paprastai buvo kūrenamos kas dvi savaites, taip pat prieš šventes ir po talkų. Jose buvo vykdomos įvairios gydomosios procedūros, skirtos įvairiems negalavimams. Pirtis buvo ir socialinė erdvė, kur dažnai vyko masažai ir net gimdymai. Sveiki žmonės po pirties dažnai šokdavo į vandenį, kad atvėstų. Toks šilumos ir šalčio derinimas gerina kraujotaką ir širdies darbą. 

Janinos Stašienės pirtys Rokiškio raj., Bareišių kaime. Aut. S. Daunys

O kodėl žmonės eidavo į pirtį? Kokia jos nauda?

Pirties procedūros veikia visą kūną ir turi daug teigiamos įtakos, tačiau išskirkime atskirus pokyčius vidaus ir išorės organams.

Nauda vidaus organams:

Nauda išoriniams organams:

Verta paminėti, kad vaikams nerekomenduojama eiti į aukštos temperatūros pirtis. Geriausia garinė pirtis, kur temperatūra 40-70 laipsnių.

Pagal lietuviškos pirties akademiją